transporto imoniu valdymas

Organizuojant transporto įmonės veiklą, kyla poreikis išsamiai įvertinti ir pasirinkti veikos organizavimo priemones, kurios vėliau turi tiesiogines įtakos įmonės rezultatams. Gerai realizuota pasirinkimų veiklos organizavimo priemonių visuma ir sudaro įmonės veiklos organizavimą. Veiklos organizavimas atspindi konkrečioje visuomenėje vyraujančias nuostatas suformuotas kokeltyvinio mentaliteto, jos požiūrį į darbo aplinką, veiklos motyvaciją. Darytina prielaida, kad veiklos organizavimas yra labai individualus, suformuojantis konkrečioje įmonėje ir kuriantis savo aplinką, tačiau panašus į panašiose transporto įmonės veikiančią sistemą. Išanalizavus šias sistemas, jas apibendrinus ir nustačiuos bendruosius dėsningumus, būtų galima siųlyti rekomendacijas, kaip geriau  organizuoti transpoto įmonių darbą, atsižvelgiant į Lietuvos ekonomines irsocialines sąlygas bei turimą patyrimą.

1. ĮMONĖS NUOSAVYBĖS FORMOS
Nuo verslo organizavimo formos pasirinkimo priklauso tiek įmonės
steigimo procesas (jo trukmė ir lėšų sąnaudos), tiek turimų finansinių,
intelektinių bei darbo jėgos resursų panaudojimas.
Šiuo metu Lietuvos Respublikoje galima įsteigti šias įmones, turinčias
juridinio asmens statusą:
• akcinę arba uždarąją akcinę bendrovę;
• individualią įmonę;
• ūkinę bendriją (tikrąją arba komanditinę);
• valstybės įmonę;
• savivaldybės įmonę;
• žemės ūkio bendrovę;
• kooperatinę bendrovę;
• Europos bendrovę;
• Europos ekonominių interesų grupę.
Akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės
Labiausiai paplitusi įmonių rūšis Lietuvoje yra uždaroji akcinė
bendrovė. Šios įmonės rūšies bei akcinės bendrovės steigimą, veiklą bei
pasibaigimą reglamentuoja LR akcinių bendrovių įstatymas. Bendrovė – tai
privatusis, ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurios įstatinis
kapitalas padalintas į dalis, vadinamas akcijomis. Bendrovės turtas yra
atskirtas nuo akcininkų turto. Akcininkai pagal bendrovės prievoles atsako
tik ta suma, kurią jie privalo įmokėti už akcijas.
Įstatymas nustato reikalavimus minimaliam įstatiniam akcinės
bendrovės kapitalui: uždarosios akcinės bendrovės minimalus įstatinis
kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10.000 litų, o akcinės bendrovės – ne
mažesnis kaip 150.000 Lt.
Uždarosios akcinės bendrovės akcininkų skaičius gali siekti 100.
Akcinės bendrovės akcijos, skirtingai nei uždarosios akcinės bendrovės
akcijos, gali būti platinamos viešai per vertybinių popierių biržas.
Bendrovės steigėjais gali būti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių
fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie būtinai turi įsigyti steigiamos
bendrovės akcijų.
Individualios įmonės
Individuali (personalinė) įmonė pagal LR CK apibrėžtina kaip
privatusis, neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Šios rūšies
įmonė nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui arba
keliems fiziniams asmenims (sutuoktiniams) bendrosios jungtinės nuosavybės
teise. Individualią (personalinę) įmonę nuosavybės teise gali turėti taip
pat juridiniai asmenys – negamybinės organizacijos (nesiekiantys pelno
juridiniai asmenys).

Tikrosios ir komanditinės ūkinės bendrovės
Pagrindinis tikrųjų ir komanditinių (pasitikėjimo) ūkinių bendrijų
veiklą reglamentuojantis teisės aktas yra LR Ūkinių bendrijų įstatymas.
Ūkinė bendrija apibrėžiama kaip kelių fizinių ar juridinių asmenų, taip pat
fizinių ir juridinių asmenų jungtinės veiklos sutartimi įsteigta įmonė
komercinei-ūkinei veiklai vykdyti, sujungus jų turtą į bendrąją dalinę
nuosavybę. Bendrijoje gali būti nuo 2 iki 20 narių. Ūkinė bendrija LR
Civilinio kodekse apibūdinama kaip privatusis neribotos civilinės
atsakomybės juridinis asmuo.
Ūkinė bendrija gali būti dviejų formų – tikroji ūkinė bendrija arba
komanditinė (pasitikėjimo) ūkinė bendrija.
Tikrąją ūkinę bendriją sudaro tikrieji nariai. Tikrųjų narių turtas
nėra atskirtas nuo bendrijos turto, taigi jos nariai atsako solidariai visu
savo turtu pagal bendrijos prievoles. Ieškinį bendrijos nariams galima
pareikšti netgi ir po bendrijos likvidavimo ar jungtinės veiklos sutarties
pakeitimo bei atnaujinimo įregistravimo vietos savivaldybėje.
Komanditinėje (pasitikėjimo) ūkinėje bendrijoje be tikrųjų narių yra ir
nariai komanditoriai. Tikrųjų narių padėtis komanditinėje (pasitikėjimo)
ūkinėje bendrijoje yra tokia pati, kaip ir tikrojoje ūkinėje bendrijoje.
Nariai komanditoriai atsako už bendrijos prievoles tik tokia apimtimi, kiek
tai numatyta jungtinės veiklos sutartimi.
Jeigu jungtinė veiklos sutartis nenumato kitaip, nariai komanditoriai
atsako tik tuo savo turtu, kurį jie perdavė arba turėjo perduoti
komanditinei ūkinei bendrijai. Taip pat nariai komanditoriai neturi
tikriesiems nariams priskirtinos bendrijos atstovavimo teisės.
Valstybinės ir savivaldybės įmonės
Valstybės ir savivaldybės įmonė yra ribotos civilinės atsakomybės
juridinis asmuo, kurio visas turtas nuosavybės teise priklauso Lietuvos
Respublikai arba atitinkamai savivaldybei. Valstybės ir savivaldybės įmonės
tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą
veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus. Valstybės ir savivaldybės
įmonės yra viešasis juridinis asmuo.
Žemės ūkio bendrovės
Žemės ūkio bendrovės steigimą ir veiklą reglamentuojančios pagrindinės
nuostatos pateiktos LR Žemės ūkio bendrovių įstatyme. Žemės ūkio bendrovė
apibūdinama kaip privatus ribotos atsakomybės juridinis asmuo, kuriame
pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas
žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 procentų visų realizavimo pajamų. Žemės
ūkio bendrovėje gali būti dviejų rūšių dalyviai – bendrovės nariai ir
pajininkai. Minimalus žemės ūkio bendrovės dalyvių skaičius yra trys.
Bendrovės pajininkai nuo bendrovės narių skiriasi tuo, kad jie neturi
sprendžiamojo balso bendrovės narių susirinkime. Visų dalyvių turtas yra
atskirtas nuo bendrovės turto.
Verslo pradžiai ypatingai svarbi žemės ūkio verslo patirtis ir
protingas pradinių investicijų paskirstymas. Tačiau asmeniui, pasiryžusiam
pradėti tokią veiklą, yra gana daug papildomų lengvatų mokesčių srityje,
taip pat papildomos finansavimo galimybės.
Kooperatinės bendrovės.
Kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) LR Kooperatinių bendrovių
(kooperatyvų) įstatyme apibrėžiama kaip grupės fizinių arba fizinių ir
juridinių asmenų (kitaip tariant, kooperatyvo narių) savanoriškai įsteigtas
ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kurio kapitalas ir narių
sudėtis yra kintama ir kuris yra skirtas narių ekonominiams, ūkiniams ir
socialiniams poreikiams tenkinti bei veikiantis narių iniciatyva ir rizika.

Kooperatinė bendrovė už savo prievoles atsako tik savo turtu ir neatsako už
savo narių prievoles, nesusijusias su kooperatinės bendrovės veikla.
Kooperatinę bendrovę gali sudaryti ne mažiau kaip penki fiziniai arba
fiziniai ir juridiniai asmenys.
Įstatymas nereglamentuoja kooperatinės bendrovės narių pajaus dydžio (jo
dydis nurodomas įstatuose), yra tik nustatyta, kad pajus gali būti
piniginis, intelektinis, vertybiniai popieriai arba kitas turtinis indėlis,
išskyrus žemę. Kooperatinės bendrovės nuosavo kapitalo turi užtekti
įstatuose numatytai veiklai plėtoti. Beje, įstatymas numato apribojimus
bendrovės steigimo procese dalyvauti užsienio fiziniams ir juridiniams
asmenims.

Europos bendrovės
Europos bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo,
įsteigtas ES kaip akcinė bendrovė. Jos tikslas – sujungti į vieną bendrovę
ar į holdingą bedroves, kurios veikia pagal skirtingų Europos Sąjungos
valstybių narių teisę. Europos bendrovėms, kurių buveinė yra Lietuvos
Respublikoje, mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos,
reglamentuojančios akcinių bendrovių veiklą, tiek, kiek kitaip nenumato
specialūs teisės aktai. Minimalus kapitalas negali būti mažesnis nei 120
tūkst. eurų. Europos bendrovės steigėjai Lietuvos Respublikoje gali būti
akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės. Europos bendrovės
organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba (arba kitas
priežiūros organas), valdyba ir bendrovės vadovas. Privalomi bendrovės
organai yra visuotinis akcininkų susirinkimas ir vadovas. Bendrovės
darbuotojai turi teisę dalyvauti bendrovės valdyme priimant esminius
bendrovės veiklai sprendimus.

Europos kooperatinės beendrovės
Europos kooperatinė bendrovė (SCE arba Societas Cooperativa Europaea)
yra jurdinis asmuo, įsteigtas Bendrijos teritorijoje kaip ribotos
atsakomybės kooperatinė bendrovė, išskyrus atvejus, kai SCE įstatuose
nurodoma kitaip. Jei SCE nariai turi ribotą atsakomybę, SCE pavadinimo
pabaigoje rašoma „limited“. Pagrindinis SCE tikslas yra tenkinti savo narių
poreikius ir (arba) plėtoti jų ekonominę ir (arba) socialinę veiklą.
Europos kooperatinėms bendrovėms, kurių buveinė yra Lietuvos Respublikoje,
mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos teisės normos,
reglamentuojančios kooperatines bendroves (kooperatyvus), akcines
bendroves, išskyrus atvejus, kai SCE taikomuose konkrečiuose ES ir (arba)
Lietuvos Respublikos teisės aktuose nurodoma kitaip. Pasirašytas SCE
kapitalas negali būti mažesnis nei 30 000 eurų. SCE šaukia
� susirinkimą ir, priklausomai nuo įstatuose numatytos teisinės
formos, sudaro stebėtojų tarybą ir direktorių valdybą (dvipakopė sistema)
arba administracinį organą (vienpakopė sistema).
1.1. Įmonės rušies pasirinkimo pagrindimas

Išnagrinėję visas egzistuojančias nuosavybės formas Lietuvos
Respublikoje, lieka pasirinkti tinkamiausią įmonės rušį transportui.
| | Narių | | | | Pelnas| |Komentaras |
|Imonės |skaičiu|Atsako-|Kapi-t|Valdy-m| |Atskai-| |
|rūšis |s |mybė |alas |as | |tomy-bė| |
| TŪB |+ |- |+ |+ |+ |+ |Esminis ūk. bendrijų |
| | | | | | | |trūku- mas yra pilna |
| | | | | | | |atsakomybė ir |
| | | | | | | |juridinio asmens |
| | | | | | | |statuso neturėjimas, |
| | | | | | | |sudėtingas investicijų|
| | | | | | | |pritraukimas ir |
| | | | | | | |komplikuotas nario |
| | | | | | | |pasitraukimo iš |
| | | | | | | |veiklos atveju. |
| KŪB |+ |- |+ |+ |+ |+ |t.p. |
| UAB |+ |+ |+ |+ |+ |- |Tinkama, dėl ribotos |
| | | | | | | |atsakomybės, nes |
| | | | | | | |veikla yra rizikinga, |
| | | | | | | |reikalaujanti daug |
| | | | | | | |investicijų. Kapitalo |
| | | | | | | |pritraukimo |
| | | | | | | |privalumai, paprastas |
| | | | | | | |nario pasitraukimas iš|
| | | | | | | |veiklos. |
| AB |- |+ |- |- |+ |- |Netinkama, nes perdaug|
| | | | | | | |brangi. Įmanoma |
| | | | | | | |ateityje. |
| Koop |- |+ |+ |+ |+ |- |Reikalingi daugiau nei|
| | | | | | | |trys asmenys. |
| | | | | | | |Neaktualu . |
| ŽŪB |+ |+ |+ |+ |- |- |Ne žemes ūkio veika. |
1.lentelė
TŪB – tikroji ūkinė bendrija, KŪB – komanditinė ūkinė bendrija, UAB –
uždara akcinė bendrovė, AB – akcinė bendrovė, Koop – kooperatinė bendrovė,
ŽŪB- žemės ukio bendrovė.
Prieš nusprendžiant, kokią pasirinkti įmonės rūšį, reikia
išanalizuoti įmonės esamą padėtį, tikslus, strategiją tiems tikslams
įgyvendinti, taip pat išorinę aplinką.

Šiame etape mes galime rinktis vieną iš šių galimų įmonių rūšių:
1. individualios (personalinės);
2. tikrosios ūkinės bendrijos;
3. komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos;
4. akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės;
Prieš pasirinkdami aptarkime šių įmonių rūšių privalumus ir trūkumus.
Individuali įmonė. Smulkaus verslo pradžiai tokios įmonės steigimas
yra geriausias sprendimas. Įstatymai nereikalauja jokio minimalaus pradinio
kapitalo, todėl verslą įmanoma pradėti turint gerą idėją bei nedideles
pradines lėšas. Individualioje (personalinėje) įmonėje galima dirbti
neįdarbinant kitų darbuotojų, t.y., tokioje įmonėje gali dirbti net vien
tik savininkas ir jo šeimos nariai.
Pažymėtina ir tai, kad individualios (personalinės) įmonės apskaitai
keliami nedideli reikalavimai – taikoma sutrumpinta finansinė atskaitomybė.
Jeigu individualių (personalinių) įmonių vidutinis sąrašuose esančių
darbuotojų skaičius neviršija 10 žmonių ir metinės pajamos neviršija 500
tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų
mokesčio tarifą.
Tačiau ši įmonių rūšis turi ir trūkumų. Nusprendęs steigti tokios
rūšies įmonę, būsimasis verslininkas turi įsisąmoninti, kad teks dirbti tik
pelningai, nes jeigu įmonės prievolėms įvykdyti neužteks įmonės turto, už
jas savo turtu atsakys savininkas (savininkai). Be to, Lietuvoje
individualioms (personalinėms) įmonėms dažnai yra sudėtingiau gauti banko
paskolą veiklos plėtrai.
Ūkinės benrovės. Ūkinė bendrija gerai tinka tada, jei verslui
nebūtinos labai didelės investicijos, tačiau reikalingos profesionalios
žinios daugelyje šakų. Visi bendrijos nariai suinteresuoti gerai dirbti,
nes nuo to tiesiogiai priklauso jų pajamos, be to, jie rizikuoja savo ir
partnerių turtu. Ūkinė bendrija geriau nei individuali įmonė tinka tada,
kai reikia griežtai kontroliuoti įmonės dirbančiuosius.
Pagrindinis privalumas, išskiriantis ūkinę bendriją iš kitų įmonės
rūšių, yra galimybė sujungti kelių asmenų lėšas į bendrą dalinę nuosavybę.
Tokia nuosavybės forma yra stiprus psichologinis akstinas sutelkti visus
pajėgumus bendram tikslui – įmonės pelnui pasiekti.
Pažymėtina, kad ūkinėje bendrijoje gali būti vedama supaprastinta
buhalterinė apskaita. Tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir individualiai
(personalinei) įmonei, ūkinei bendrijai taikoma pajamų mokesčio lengvata.
Trūkumas – tikrųjų narių neribota turtinė atsakomybė pagal bendrijos
prievoles
Akcinė bendrovė kaip verslo organizavimo forma yra vienintelis kelias,
kai pradedamam verslui reikia labai didelių investicijų ir reikia sukaupti
didelį kapitalą; taip pat jei numatoma, kad ir ateityje verslas smarkiai
plėsis ir atitinkamai kapitalą reikės didinti. Dėl savo valdymo mechanizmo
sudėtingumo akcinės bendrovės nėra lanksčios ir negali greitai reaguoti į
stambius pokyčius, taip pat joje dažnai dirba samdomi specialistai, kurių
atlyginimai mažai priklauso nuo bendrovės gerovės, todėl jie gali dirbti ne
taip atsakingai.
Uždarosios akcinės bendrovės sudaro labai ženklią Lietuvoje
registruotų įmonių dalį. Tokį šios įmonių rūšies populiarumą galima
paaiškinti ne viena priežastimi. Svariausias argumentas pasirenkant verslui
šią įmonės rūšį – bendrovė yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis
asmuo. Tai reiškia, kad akcininkas atsako tik ta pinigų suma, kurią jis
įnešė už akcijas. Taigi asmuo, turintis įstatymo reikalaujamą minimalaus
įstatinio kapitalo dydžio pinigų sumą, nerizikuodamas savo ir savo šeimos
gerove (kaip yra personalinės įmonės atveju), gali pradėti verslą,
įsteigdamas uždarąją akcinę bendrovę.
Nusprendus pradėti verslą su keliais partneriais, ši verslo
organizavimo forma taip pat laikoma palankiausia dėl civilinės atsakomybės
atribojimo bei dėl sprendimų bendrovės esminiais klausimais priėmimo
mechanizmo. Kiekviena akcija suteikia vieną balsą, todėl lemiamą sprendimų
galią visuotiniame akcininkų susirinkime turės daugiausiai akcijų įsigijęs
asmuo.
Apibendrinant galima būtų teigti, kad įmonės rūšies pasirinkimas yra
vienas svarbiausių žingsnių pradedant verslą. Priimant šį sprendimą reikia
įvertinti turimus finansinius resursus, verslo riziką bei detaliai
išnagrinėti teisės normas, reglamentuojančias pasirinktos įmonės rūšies
veiklą.
Uždaroji akcinė bendrovė kaip verslo organizavimo forma yra
priimtiniausia ir mūsų steigiamai transporto įmonei, kadangi įmonė
perspektyvoje gali išsiplėsti, o kad įkurti akcinę bendrovę kol kas
neturima reikalingo įstatinio kapitalo.

2. ĮMONIŲ VALDYMO STRUKTŪRŲ TIPAI
Patriarcharinė struktūra

Patriarchalinė valdymo struktūra – tai pati paprasčiausia valdymo
struktūra. Vadovas yra vienas ir atlieka visas valdymo funkcijas, vadovauja
visems darbuotojams bei administracijai. Kiap matome 1 paveiksle (vadovas
vienas) tarp vadovo ir darbuotojų yra tiesioginis ryšys – tiesioginis
pavaldumas.

1 pav. Patriarchalinė valdymo struktūra

Kadangi vadovas vienas pats atlieka visas valdymo funkcijas, tokią
organizacinę valdymo sistemą galima naudoti tik nedidelėje įmonėje.
Linijinė organizacinė valdymo struktūra

Organizacijoje greta pagrindinės veiklos – darbo objekto vertimo
produktu, dar yra organizacijos valdymo veikla. Mažose įmonėse darbus,
susijusius su valdymu gali atlikti žmonės, kurie didžiąją dalį laiko dirba
gamybos procese. Didelėse įmonėse valdymo darbus atlieka ne vienas žmogus
ištisą darbo dieną. Prireikus organizacijoje valdymui skirti keletą žmonių,
iškilo jų darbo pasidalijimo problema. Ši problema buvo išspręsta
suskaidžius įmonę į padalinius ir kiekvienam padaliniui priskiriant
vadovus. Šių vadovų veiklai koordinuoti buvo sudaryta kelių lygių vadovų
piramidė. Taip susidarė linijinė valdymo struktūra (2 pav.)
Ce

(

(darbuotojai)

2 pav. Linijinė organizacinė valdymo struktūra

Toliau pateikiami linijinės organizacinės valdymo struktūros privalumai
ir trūkumai.

Linijinės struktūros privalumai:

1. Griežtas vienvaldiškumas. Kiekvienas organizacijos narys yra tiesiogiai
pavaldus tik vienam vadovui;
2. Griežtas bet kartu ir paprastas padalinių išdėstymas ir ryšių
nustatymas;
3. Padalinių veiklos suderinimas. Kiekvienas padalinys veikia tam tikroje
srityje;
4. Asmeninė vadovo atsakomybė už jam pavaldaus padalinio darbą.
Linijinės struktūros trūkumai:

1. Dideli reikalavimai aukštesnio lygio vadovui. Jis turi sugebėti
savarankiškai ir kvalifikuotai spręsti įvairių sričių valdymo problemas;
2. Dažnai nereikšmingų klausimų sprendimas perkeliamas į aukštesnį valdymo
lygį;
3. Žemesnio lygio vadovai prarandą savarankiškumą ir iniciatyvą;
4.Vadovai apkraunami dideliu informacijos kiekiu;
5. Nėra griežto vadovų ir pavaldinių darbo reglamento.
Linijinė organizacinė valdymo struktūra tinkama naudoti įmonėse,
kuriose vadovas nepajėgus vienas suvaldyti ir kontroliuoti visus
darbuotojus. Ši valdymo struktūra populiari gamybinėse įmonėse, nes
išskaidyti gamybinės įmonės veiklą yra nesudėtinga. Naudojant linijinę
valdymo struktūrą, nesudėtinga kontroliuoti įmonės veiklą, nes kiekvienos
pozicijos atsakomybės ir pareigos yra aiškiai apibrėžtos bei aiškiai
nustatyti ryšiai tarp pareigybių.
Funkcinė organizacinė valdymo struktūra

Praėjusiame skyrelyje buvo aptarta linijinė organizacinė valdymo
struktūra, kurios pagrindinis trūkumas – žemas specializacijos lygis.
Toliau nagrinėsime funkcinę organizacinę valdymo struktūrą, kuri sudaryta
funkciniu principu – į vieną grandį apjungiami tie, kurie dirba toje
pačioje arba keliose tarpusavyje susijusiose veiklos srityse. Pavyzdžiui,
organizacija, kurios struktūra suskirstyta pagal funkcijas, gali turėti
atskirus gamybos, marketingo ir pardavimų skyrius. Kiekvianai funkcijai
vykdyti priskiriamas vadovas, kuris specializuojasi toje srityje ir yra
atsakingas už tam tikros funkcijos, pavyzdžiui, pardavimų, vykdymą. Kaip
matyti 3 paveiksle valdymo darbai yra padalinami.
3 pav. Funkcinė organizacinė valdymo struktūra

Funkcinės organizacinės valdymo sistemos privalumai:

1. Funkcinių padalinių specialistai yra aukštos kvalifikacijos. Sparčiai
auga šių specialistų profesionalumas;
2. Darbo paskirstymas pagal funkcijas sąlygoja darbo našumo didėjimą;
3. Galimas vertikalusis valdymo funkcijų koordinavima;
4. Funkcinuose padaliniuose galima efektyviau vykdyti inovacinę veiklą;
Funkcinės organizacinės valdymo sistemos trūkumai:

1. Sudėtinga kontroliuoti valdymo funkcijas horizontaliai. Tiek strateginio
tiek ir operatyvinio valdymo klausimų sprendimas perkeliamas į
aukščiausią valdymo lygį;
2. Funkciniai padaliniai dažnai stengiasi sureikšminti savo klausimus,
keldami juos į pirmą vietą ir ignoruodami bendruosius įmonės tikslus;
3. Funkcinių padalinių darbuotojai savo darbo trūkumų priežasčių ieško
kitose tarnybose;
4. Sudėtingos valdymo grandys sukelia tam tikrus barjerus. Pailgėja
informacijos perdavimo kanalai. Tai apsunkina valdymo procesą, mažina jo
efektyvumą;
5. Funkcinių padalinių darbuotojai stengiasi surasti motyvus ir atsisakyti
bet kokių papildomų funkcijų vykdymo, siekdami jas perduoti kitiems
funkciniams padaliniams;
6. Sunku įvertinti atskirų padalinių indėlį įdėtą į bendrą galutinį
rezultatą.
Funkcinė organizacinė valdymo struktūra labiausiai tinka įmonėms,
kurios gamina riboto skaičiaus produkciją. Įmonei plečiantis darosi sunkiau
priiminėti sprendimus ar spręsti problemas, nes cehų viršininkai gauna
nurodymus iš daugelio vadovų (3 pav.) ir darosi vis sunkiau nustatyti kas
už ką yra atsakingas. Tai ir yra pagrindinis funkcinės organizacinės
valdymo sistemos trūkumas. Atskirų funkcinių padalinių tikslai gali
nesutapti, o jų nariai gali jaustis izoliuoti arba viršesni už kitus –
lakyti savo tikslus svarbesniais. Tokia padėtis komplikuoja įmonės veiklą,
darosi sunkiau siekti bendrų tikslų.
Linijinė-funkcinė organizacinė valdymo struktūra

Linijinė-funkcinė (štabo) organizacinė valdymo sistema turi abiejų
struktūrų (linijinės ir funkcinės) privalumų. Ši valdymo struktūra nuo
funkcinės skiriasi tuo, kad padalinių vadovams suteikiama daugiau
atsakomybės (4 pav). Įmonės veikla organizuojama linijiniu pagrindu. Tačiau
prie kiekvieno padalinio yra šrabas, kuris padeda (padalinių) vadovams
priimti sprendimus. Vadovams suteikiama kvalifikuotų specialistų pagalba,
sprendžiant sudėtingus, specialių žinių reikalaujančius klausimus.
Padalinių vadovai tirėdami daugiau kompetencijos ir atsakomybės gali veikti
operatyviau bei visuomet pasinaudoti specialistų žiniomis, kurie dirba
štabuose kaip patariamasis organas.
Dar vienas linijinės-funkcinės organizacinės valdymo struktūros
privalumas – tai, kad suderinamas visų padalinių darbas. Funkcinėje valdymo
struktūroje visuomet yra grėsmė, kad atskirų funkcinių vadovų tikslai
nesutaps, štabinėje valdymo struktūroje ši grėsmė išnyksta, nes štabai ne
vadovauja, o tik padeda priimti sprendimus (4 pav.).

(pavaldiniai)

4 pav. Linijinė-funkcinė (štabo) organizacinė valdymo struktūra

Linijinės-funkcinės valdymo sistemos privalumai:

1. Valdymo problemos sprendžiamos kvalifikuotai, naudojamasi specialistų
patarimais;
2. Griežtas vienvaldiškumas, darbuotojai tisiogiai yra pavaldųs vienam
vadovui;
3. Greičiau reaguojama į rinkos pokyčius, lyginant su funkcine valdymo
struktūra;
4. Kiekvianas padalinys orientuojamas tik į “savo” tikslus;
5. Galima įvertinti atskirų padalinių pastangas, siekiant bendro tikslo.
Linijinės-funkcinės valdymo sistemos trūkumai:

1. Valdymo veiklos efektyvumas dažnai priklauso nuo atskirų vadovų
sugebėjimų ir kvalifikacijos;
2. Funkciniai padaliniai nevienodai apkraunami darbu;
3. Nėra vertikalaus koordinavimo pagal atskiras funkcijas, jis perkeliamas
į aukščiausią valdymo lygį;
4. darbai gali dubliuotis, nes kiekvienas padalinys gali sukurti savo
funkcines tarnybas (štabus).
.
Divizinė organizacinė valdymo struktūra

Divizinė organizacinė valdymo struktūra tinka naudoti įmonėms, kurios
gamina daug produktų. Organizacijai plečiantis, didinant gaminamos
produkcijos asortimentą, funkciniai padaliniai tampa nelankstūs. Pasidaro
sunku kontroliuoti funkcinių struktūrų veiklą. Tuomet aukščiausio lygio
vadovai suformuoja savarankiškus padalinius (divizijas), kurių vadovai
patys savarankiškai kuria, gamina ir parduoda savo produktus. Divizinės
valdymo sistemos gali būti sudaromos sutelkiant į vieną vienetą tuos, kurie
yra susiję su tam tikro produkto arba su tam tikros susijusių produktų
grupės gamyba bei marketingu; arba pagal tam tikrą geografinę padėtį ar
pagal orientaciją į tam tikrą tikslinę vartotojų rinką

Divizija panaši į atskirą verslą. Divizijos vadovas organizuoja
divizijos veiklą, atsako už pelną ar nuostolius ir net gali konkuruoti su
tos pačios organizacijos kitais padaliniais. Tačiau divizija nėra atskiras
verslas, nes turi atsiskeitinėti aukščiausio lygio vadovui.

5 paveiksle pavaizduota organizacinė struktūra, kai divizijos suskirstytos
pagal produktą.

5 pav. Valdymo struktūra, divizijos pagal produktą

Kaip matome iš paveikslo, divizijų išskyrimas pagal produktą panaikina
pagrindinį reikalavimą funkcinei prganizacinei struktūrai – tai gaminti
ribotą skaičių produkcijos, asortimento platumo atžvilgiu. Aukščiausio
lygio vadovui lengviau koordinuoti įmonės veiklą, nes padalinių vadovai
atsako tik už tam tikrų produktų ar jų grupių kategoriją. Organizacinės
struktūros sudarymas pagal produktą labiausiai yra paplitęs gamybinėse
įmonėse. Tačiau paslaugų , finansinėms ir kitoms negamybinėms įmonėms
labiau tinka divizijos suformuotos geografiniu pagrindu.

Divizinių organizacijų privalumai:

1. Galima sukoncentruoti visos veiklos sugebėjimus ir žinias tam tikro
produkto gamybai ir marketingui vienoje vietoje, vadovaujant vienam
asmeniui, ir del to tampa lengviau koordinuoti bei gauti aukštus įmonės
veiklos rezultatus;
2. Palengvėja centrinis valdymas, nes divizijų vadovai turi didesnius
įgaliojimus veikti;
3. Pagerėja sprendimų kokybė ir operatyvumas, nes sprendimai, priimami
divizijų lygiu, yra arčiau vyksmo vietos;
4. Aiški atsiskaitomybė;
5. Divizijų valdymo rezultatus galima įvertinti pagal atitinkamos divizijos
pelną arba nuostolius.
Divizinių organizacijų trūkumai:

1. Atskirų divizijų interesai gali būti iškelti aukščiau visos
organizacijos tikslų. Divizijų vadovai gali per daug sureikšminti
trumpalaikius divizijos laimėjimus, ignoruojant visos organizacijos
ilgalaikius pasiekimus;
2. Dideli valdymo kaštai. Kiekviena divizija turi savo valdymo personalą ir
specialistus
Apibendrinant galima teigti, kad funkcinė organicacinė valdymo
struktūra yra gana lanksti. Galimos įvairios divizinių struktūrų
kombinacijos – divizinės organizacijos pagal produktus, rinkas ar vartotojų
grupes – kurios suteikia įmonei konkurencinių pranašumų, bei leidžia
lengviau prisitaikyti prie aplinkos.
Matricinė organizacinė valdymo struktūra

Matricinė organizacinė valdymo struktūra – tai viena iš sudėtingiausių
valdymo struktūrų, sudaryta tinkliniu principu. Organizacijoje, kuri
naudoja matricinę valdymo sistemą, veikia du struktūrų tipai. Pirmoji
struktūra susideda iš vertikliai išdėstytų divizijų arba dar kitaip
vadinamų funkcinių padalinių. Kita dalis – tai horizontaliai suskirstyti
atskiri (gamybiniai) padaliniai, kurie apjungia narius iš skirtingų
divizijų bei kartu siekia įgyvendinti bendrą projektą (8 pav). Šioje
struktūroje kiekvieno padalinio darbininkas yra pavaldus tam tikro projekto
vadovui bei tuo pačiu pavaldus ir funkcinio padalinio, kuriame dirba,
vadovui. Vadinasi, kiekvino padalinio darbininkas nurodymus gauna iš dvievų
viršininkų – dirba dviejose komandose.

Matricinė oraganizacinė valdymo sistema sudaryta iš dviejų skirtingų
struktūrų tipų tam, kad būtų sujungti šių struktųrų privalumai bei
panaikinti trūkumai, kai jos naudojamos atskirai.

Matricinės struktūros privalumai:

1. Valdžios decentralizuotumas leidžia programų vadovams savarankiškai
priiminėti sprendimus;
2. Organizacijos lankstumas, galimybė sukurti laikinas grupes, leidžia
operatyviai reaguoti į rinkos pokyčius;
3. Galimybė koordinuoti įmonės veiklą horizontaliai pagal atskirų projektų
vykdymą;
4. Galimybė koordinuoti įmonės veiklą pagal funkcinius padalinius;
5. Efektyviai panaudojami kvalifikuotų specialistų žinios ir
sugebėjimai.
6. Motyvacijos didėjimas, dirbdani prie projektų darbuotojai labiau
įsitraukia į veiklą
Matricinės struktūros trūkumai:

1. Vadovams būtinas tam tikras žinių lygis: verslo strategijos suvokimas ir
gebėjimas ją formuluoti, bendrų ir lokalinių tikslų suvokimas, gebėjimas
derinti valdžią ir atsakomybę;
2. Būtina aukšta dalykinio bendravimo kultūra, nes problemos sprendžiamos
kolektyviai;
3. Dviguba valdžia trikdo darbuotojus;
4. Funkcinio padalinio ir projekto vadovai gali imti kovoti tarpusavyje dėl
didesnės valdžios, argumentuodami savo darbo svarba;
5. Dažni susitikimai veiklai koordinuoti atima daug laiko;
6. Didelės išlaidos, valdyti matricinę struktūrą rikalingi specialūs
vadovai, turintys specialių žinių.

1 tikslas

2
tikslas

3
tikslas
8 pav. Matricinė organizacinė valdymo struktūra

Matricinę struktūrą tinka naudoti, kai norima apjungti įvairių
specialybių žmonės sprendžiant tam tikrą problemą. Projektų vadovams
nesudėtinga koordinuoti projektų vykdymo, nes visi svarbūs specialistai
dirba vienoje grupėje kartu. Skirtingų sričių darbuotojai (pagal funkcinius
padalinius) dirbdami kartu, geriau supranta vieni kitus. Dar vienas
matricinės organizacinės valdymo struktūros pranašumsas tas, kad
organizacija gali veikti lankščiau su mažesnėmis išlaidomis ir dar
išvengiama specialistų dubliavimosi.

Matricinę struktūra geriausia naudoti, kai pradedama gaminti nauja
produkcija per labai trumpą laiką, taip pat , kai įdiegiamos naujos
technologijos arba reikia greitai reaguoti į aplinkos pokyčius.
Tinklinė organizacinė valdymo struktūra

Galimybė įmonei pasirinkti organizacinę valdymo struktūrą priklauso
nuo to kiek ji yra stambi ir turtinga. Kuo įmonė didesnė, tuo didesnes
galimybes turi renkantis organizacije valdymo struktūrą. Tačiau kyla
klausimas ka daryti mažoms įmonėms, ar jos būtinai turi rinktis
nesudėtingus organizacinių struktūrų variantus? Pasirodo, kad ne. Puikus
pavyzdys, įrodantis kad smulki įmonė gali taikyti modernius verslo
organizavimo būdus, yra tinklinė organizacija. Žodis tinklinė tiksliai
apibūdiną šią struktūrą, kuri egzistuoja virtualiame pasaulyje.

9 pav. tinklinė organizacinė struktūra

9 paveiksle pavaizduota situacija, kai pagrindinės įmonės vadovybė yra
sudariusi sutartis su kitomis kompanijomis atlikti tam tikroms verslo
funkcijoms. Nedidelė aukščiausių vadovų grupė tiesiogiai rūpinasi visa
kompanijos viduje veikiančia veikla ir koordinuoja santykius su kitomis
organizacijomis. Rodyklės (9 pav.) vaizduoja įmonės ryšius su kitomis
kompanijomis. Tinklinių struktūrų vadovai didžiąją savo laiko dalį
praleidžia koordinuodami ir kontroliuodami išorės ryšius, paprastai
naudodamiesi kompiuteriniais tinklais Tinklinė struktūra turi tam tikrų
pranašumų. Įmonė perkeldama veiklos funkcijas kitiems verslo vienetams,
gali susitelkti ties tuo ką daro geriausiai. Lyginant su sudėtingomis
organizacinėmis struktūromis, išnyksta biurokratinio valdymo grėsmė, o
tuo pačiu išsaugoma galimybė lanksčiai veikti. Pagrindinis tinklinės
struktūros trūkumas – mažinama vadovų kontrolė svarbiose kompanijos
veiklos srityse.

2.1. Valdymo struktūros parinkimas
Išnagrinėje visas galimas valdymo struktūras su visais privalumais ir
trūkumais galime daryti išvadą, kad transpoto įmonei labiausiai tiktų
linijinė organizacinė valdymo struktūra. Daugelis smulkesnių transporto-
ekspedicinių įmoniu dirba pagal šią valdymo struktūrą. Ši valdymo struktūra
atrodytų šitaip:
Ce

Kaip matome įmonės vadovas tiesiogiai vadovauja padalinio
viršininkams( ekspeditoriams, transporto vadybininkams ir remonto
viršininkui), o pastarieji vadovauja darbuotojams. Atsakomybė paskirstoma
pagal valdymo hierarchijos lygius. Susidaro tiesioginio ir netiesioginio
pavaldumo grandinės. Bet kurio padalinio darbuotojas turi tiesioginį vadovą
– padalinio viršininką. Padalinių viršininkai yra tiesiogiai pavaldūs
įmonės vadovui. Netiesioginis pavaldumas pasireiškia tuo, kad atskirų
padalinių darbininkai yra tiesiogiai pavaldųs tam tikro padalinio vadovui,
bet netiesiogiai pavaldūs kitų padalinių vadovams. Pavyzdžiui, transporto
vadybininkai tiesiogiai vadovauja vairuotojams, o meistrai nėra jam
tiesiogiai pavaldųs. Nors reisų efektyvumas labai priklauso nuo geros
techninės transporto priemonės būklės.

3. RESURSŲ POREIKIS

Automogilių transporto įmonės techninio – materialinio aprūpinimo
planas glaudžiai susijęs su gamybos programa. Pagal jį nustatomas
materialinių resursų poreikis planuojamu periodu. Remiantis pervežimų planu
ir automobilių eksplotacijos programa, nustatomas automobilių kiekis,
degalų, tepimo medžiagų, padangų ir kitų medžiagų poreikis.
Automobilių techninio aptarnavimo ir remonto gamybinės programos
pagrindu nustatomas remontinių medžiagų, atsarginių dalių garažo ir remonto
įrengimų poreikis.
Sudarant meterialinio – techninio aprūpinimo planą, labai svarbu
teisingai nustatyti materialinių resursų sunaudojimo normas. Tranporto
įmonėje tai : transporto priemonių kuro, atsarginių detalių, padangų ir
kitų medžiagų reikalinigų techniniam aptarnavinmui ir remontui sunaudojimo
normos. Šios normos skirstomos į tokias grupes:
• Sunaudojamos, t.y. meterialinių resursų sunaudojimo normos,
reikalingos gaminant gatavą produkcijos vienetą;
• Nustatančios produkcijos kokybę, taip pat standartai ir
techniniės sąlygos;
• Atsargų, taip pat gamybos, nebaigtos gamybos, gatavos
produkcijos atliekų normos;
• Įrengimų panaudojimo;
• Materialinių resursų užsakymo ir pervežimo sąlygų reguliavimo
norma.
Išnaudojimo norma – tai leidžiamas sunaudotino kuro, medžiagų kiekis
produkcijos vienetui pagaminti. Normos sudaromos remiantis techninėmis
įrengimų charakteristikomis.
Sudarant meterialinio – techninio aprūpinimo planą būtina remtis tam
tikrais normatyvais. Normatyvai – tai rodikliai, charakterizuojantys tam
tikrą darbo mechanizmą ir priemonių panaudojimo laipsnį, jų sunaudojimo
dydį ploto, masės, tūrio vienetui.
Planuojant transporto įmonės materialinį – techninį aprūpinimą,
naudojamos šios normos ir normatyvai :
• degalų sunaudojimo normos, krovininiams ir lengviesiems
automobiliams;
• automobilių tepimo medžiagų;
• automobilinių padangų remonto medžiagų;
• techninio aptarnavimo ir remonto materialinių resusursų normos;
• garantinės padangų normos.
Transporto įmonei taip pat reikalingi darbo resursai. Tai būtų
darbininkai,vadybininkai, vairuotojai ir kiti asmenys prisidedantys prie
tranporto įmonės pelno rodiklių kėlimo. Žmonių poreikis yra nustatomas
labai paprastai, ieškoma tiek darbuotojų kiek yra transporto įmonės
pereigų. Taipogi darbuotojų turi būti tiek , kad nebūtų pažeidžiami darbo
ir poilsio režimai( nebūtų perdirbta nei viena valanda).
4. PARDUODAMŲ PRODUKTŲ ASORTIMENTAS

Trasporto įmonėje parduodami produktai – tai transporto paslaugos. Jas
galima parduoti įvairiais būdais, keletas iš jų yra čia išvardinta.

Trampiniai vežimai.
Vežėjas arba pats susiranda klientų, arba patys klientai užsako
transportą ar transportavimo paslaugas. Vežėjas stengiasi tikslingai
suplanuoti maršrutus, siekdamas; efektyviai išnaudoti transporto priemonės
pajėgumus (talpą), todėl dažnai iškrauna krovinius keliose vietose, kur
siuntėjai pasirūpina juos perkrauti į artimojo susisiekimo transporto
priemones. Šių vežėjų rūpestis yra surasti tinkamą atgalinį krovinį, bent
jau tolimojo krovinių vežimo ruožui. Transporto priemonės pajėgumai dažnai
išnaudojami tik iš dalies, nes paskirties vietoje paprastai nebūna
atgalinio krovinio, tad pirmiausia reikia važiuoti ten, kur yra surinkta
parengtinio vežimo krovinių. Dažnai krovinius tenka gabenti ne į vieną
įmonę, o išvežioti į kelias vietas, tad susidaro papildomų atgalinių reisų.
Linijiniai vežimai.
Linijiniai (maršrutiniai) vežimai – tai vežimai nuolatiniu maršrutu
tarp įvairių vietovių. Vežimų linija gali būti formuojama dėl įvairių
priežasčių. Pavyzdžiui, firma turi nuolat tam tikrą kiekį kokių nors
produktų gabenti į tam tikrą vietą (pvz.: kokią nors gamyklą). Priešinga
kryptimi gali būti vežama jau pagaminta gamyklos produkcija.
Yra ir kita galimybė. Kai įmonė didelė, linijinius vežimus galima
organizuoti tarp atskirų jos filialų. Vežėjai surenka siuntas tam tikriems
maršrutams, jas filialui, o šis po to išskirsto prekes savo regione.
Kroviniai atgaliniam vežimui paprastai jau būna parengti. Jeigu naudojamos
keičiamosios vežimo talpyklos, kroviniai būna iš anksto sukrauti, talpyklas
tereikia perkrauti iš vienos transporto priemonės į kitą. Taip
eksploatuojant transporto priemones galima optimaliai išnaudoti vežimo
leidimą.
Jeigu siuntas sudarytų mažos vienetinės pakuotės, krovinys būtų
rinktinis.
Kombinuotas krovinių transportavimas
Kombinuotas krovinių transportavimas yra toks transportavimas, kurį
taikant išnauduojami skirtingų transporto priemonių pranašumai. Bet būtent
toks kelių trasporto priemonių dalyvavimas vienoje grandinėje vienu mietu
reikalauja didesnių laiko sąnaudų kroviniams perkrauti, taip pat iš galimų
pavojų/trūkumų galima būtų paminėti priklausomybę nuo grafiko bei laiko
nuostolius perkrovimo stotyse. Todėl kombinuotas gabenimas greitesnė
alternatyva kelių transportui. Siekiant išsaugoti šios sistemos teorinį
pranašumą ir sklandžiau organizuoti transportavimo procesą, stengiamasi
mažinti perkrovimo operacijų skaičių, kontroliuoti jį minutės tikslumu.
Šiuo aspektu labai svarbus ekspeditorius, kuris yra būtinas , kadangi
būtent jis organizuoja transportavimo procesą ir rūpinasi tuo, kad
informaciją apie šį procesą pasiektų išsiuntėją ar gavėją. Be to jis
pasirenka vežėją ir garantuoja transporto priemonės gavimą.
Pagrindinės kombinuoto gabenimo formos yra hucke-pack gabenimo ir
krovinių gabenimai talpyklose (konteineriuose). Hucke-pack gabenimai tai
tokie gabenimai, kai viena transporto priemonė gabena kitą transporto
priemonę. Viena dažniausiai pasitaikančių hucke-pack gabenimų kombinacija
tai autotransporto ir geležinkelio transporto priemonių kombinacija, kai
automobiliai dideliais atstumais transportuojami geležinkeliu. Kiti huck-
pack gabenimai atliekami naudojant Ro-Ro tipo laivus: kai autotransporto
priemonės gabenamos laivais naudojant lichterius (negilus krovininis
laivas, skirtas dideliam laivui gabenti)
Antroji kombinuoto gabenimo forma yra krovinių gabenimas talpyklose arba
konteineriuose. Juose kroviniai gabenami ant įvairių padėklų, kurie yra
skirti daugkartiniam naudojimui. Konteineriai ir padėklai prekėms vežti
leidžia racionalizuoti jų pakrovimo ir iškrovimo procesus.Taip pakrovimo
vienetas gali būti perkeliamas iš geležinkelio į automobilių transportą, iš
jo – į vidaus vandenų laivus ir į jūrų laivus. Pagrindiniai konteinerių
pranašumai yra sekantys:
➢ Sutelkia daug nedidelių siuntų arba įpakuotus krovinius, sudarydami
vienetinę sistemą.
➢ Trumpesnės krovimo operacijos.
➢ Mažesni reikalavimai įpakavimui.
➢ Lengviau vežti krovinius, nes jie geriau sudėti.
➢ Ekonomiškesnis vežimas dėl efektyvesnio konteinerio tūrio
panaudojimo.
➢ Paprastesnis dokumentacijos ruošimas.
➢ Mažesnės draudimo išlaidos.
➢ Leidžia plėtoti mišrius integruotus vežimus.
Siekiant racionaliai išnaudoti transportavimo talpyklas (konteinerius),
būtina išvengti jų tuščios eigos.
Multimodaliniai pervežimai
Pastaruoju metu didesnį vaidmenį įgyja mišrūs (multimodaliniai) vežimai.
Multimodaliniai vežimai, tai tokia krovinių vežimo technologija, kad
krovinys vežamas vienu ir tuo pačiu transporto vienetu, panaudojant kelias
transporto rūšis. Tokius vežimus koordinuoja ir kontroliuoja ekspeditorius,
kuris dalyvauja kaip juridinis asmuo santykiuose tarp krovinių savininkų ir
subrangovų, atliekančių vežimus, darbus ir paslaugas, suderintas su juo. Be
to jis ima atsakomybę prieš krovinio savininką per visą krovinio
transportavimo proceso laiką. Sudaroma sutartis tarp operatoriaus ir
krovinio savininko apie krovinio transportavimą iš sutartos išsiuntimo
vietos iki pristatymo vietos, apiforminta kaip multimodalinio vežimo
dokumentas, lydintis krovinį viso vežimo proceso eigoje.
Multimodaliniai vežimai geležinkelio-kelių transportu turi būti vykdomi,
dažniausiai, specialiais tiesioginiais maršrutiniais traukiniais pagal
greitą laiko tvarkaraštį. Traukinių eismo greitis iki 120km ir daugiau km
per valandą. Kiekvienas traukinys kursuoja tarp dviejų krovininių
terminalų, kuriuose jie pakraunami ir iškraunami.
Priklausomai nuo naudojamų techninių priemonių geležinkelio-kelių
transporto susisiekime skiriamos šios multimodalinių vežimų sistemos:
1. Sistema „piggy-back“-puspriekabių, keičiamų kėbulų ir pakraurų
autotraukinių vežimų organizavimas geležinkelio platformomis.
2. Sistema „Puspriekabės ant geležinkelio vežimėlių“ – krovinių vežimų
organizavimas specialiomis puspriekabėmis, pakrautomis ant
geležinkelio vežimėlių, kurie priekabinami prie maršrutinių traukinių.
3. Sistema „TWT“ ( two-way Trailer) – krovinių vežimų organizavimas
specialiais autotraukiniais, galinčiais važiuoti savarankiškai tiek
autokeliu, tiek ir geležinkeliu.
4. Konteinerinė sistema – krovinių vežimų organizavimas didelio tonažo
konteineriais.
Multimodaliniai vežimai jūrų transportu atliekami daugiausiai dviejų
tipo laivais: „Ro-Ro“ (su horizantaliu pakrovimu-iškrovimu) ir „Lo-Lo“ (su
vertikaliu pakrovimu-iškrovimu).
Pirmasis laivų tipas naudojamas automobilinėms puspriekabėms ir
autotraukiniams su vairuotoju vežti nedideliais atstumais.
Antrasis laivų tipas naudojamas daugiausiai didelio tonažo konteineriams
vežti dideliais atstumais.
5. KOKYBĖS KONTROLĖ
Transporto paslaugų kokybė priklauso nuo to kaip atliekama kokybės
kontrolė. Kuo kontrolė didesnė, tuo didesnė tikimybė, kad paslaugos ir
valdymo kokybė bus geresnė. Sukūrus kokybės sistemą, galima bus tiksliau
išanalizuoti kontrolę.
Pagrindinis bruožas kuriant kokybės sistemą yra pagrindiniai verslo
aspektai. Svarbu atskirti verslo aspektus, kuriuose taikomi kokybės
principai ir tiksliai nustatyti, kaip tai turėtų būtik atlikta. Tai gali
būti atlikta paasikinamuoju raštu metodinių priemonių froma, sudarant
kontrolinius registrus arba sukuriant mokymo instrukcijas.
Pagrindiniai klausimai, kurie turi būti įtraukti i kokybės sitemos
kūtimo programą yra:
1. Įmonės politkos ir kokybės sistemos siekimo apibrėžtumas.
2. Organizacinės ir įsipareigojimų struktūros nustatymas.
3. Kokybiško darbo instrukcijų ir įstatų standartų rengimas.
4. Paskirtytų sutarčių ir kokybiško aptarnavimo kontroliavimas.
5. Specifikuotų standartų operacinių metodų ir kontrolė laikymo kūrimas.
6. Transportinio aptarnavimo tikrinimas.
7. Netobulo darbo kontrolė.
8. Teisingų veiksmų numatymas prieš iškylant problemoms.
9. Kokybės iekimo įvertinimas ir fiksavimas.
10. Kvalifikacijos ir mokymo reiklavimų nustatymas.
11. Kokybės tikrinimo ir apžvalgos procedūrų kūrimas.

Kuriant kokybės sistemą reikia pradėti nuo esamos situacijos analizės.
Kliento pageidavimų nustatymas
Kokybė prasideda nuo kliento. Pati pirmiausia stadija kokybiškumo
aptarnavimo kūrime – tiksliai nustatyti, ko nori klientas. Dažniausiai
kokybiškos prekės ir paslaugos yra brangios, todėl siekiama mažinti kainą
už prekes, kurios atitinka kokybės standartus, pirkėjų norus, taip pat
aptarnavimą, kuriuo klientai gali visiškai pasikliauti. Su klientais turi
būti deramasi ir išklausomi jo reikalavimai dėl aptarnavimo bei turi būti
tiksliai išsiaiškinama, ko jie nori ir ko tikisi, pateikdami savo
užsakymus. Kiekvienas klientas gali turėti skirtingus reikalavimus,
priklausomai nuo aplibkybių. Aptarnvimo reikalavimai gali keistis,
priklausomai nuo pristatymo sienų, nuo vietos, į kurią reikia pristatyti
krovinį ir nuo daugelio kitų faktorių.
Informaciją apie klientų aptarnavmo poreikius( visų klientų detalės)
turi būtu kruopščiai fiksuojama todėl, kad tai formuoja kurimos kokybės
sistemos pargrindą. Tai yra standartas, pagal kurį bus aptarnaujami
klientai, įsitikinimas, kad kokybiškas aptarnavimas bus pritaikytas visiems
individualiems klientų poreikiams. Suprantama, kad tokia informacija turi
būti reguliariai stebima ir papildoma, atsižvelgiant į bet kokius
pasikeitimus, kurie gali atsirasti kaip kokybiško aptarnavimo operacijų
patirties rezultatas arba dėl pasikeitusios klientų komercinės veiklos
aspektų.

Klientu užsakymų priėmimas
Tai gali būti pirmas kontaktas su klientu ir lemiamas žingsnis kokybės
ieškojime. Svarbu teisingai priimti pranešimą ir detalias kliento
instrukcijas. Kliento užsakymas turi būti užfiksuotas specialiame, gerai
apgalvotame blanke, kuriame atsispindėtų visa esminė informacija ir
duomenys nusakantys visą vežimų tvarką. Kiekvienas užsakymas turi būti
numeruotas, nes taip galima automatiškai patikrinti as nėra praleistų
užsakymų. Tai nėra didelė problema firmai, bet labai svarbu siekiant
kokybiško aptarnavimo. Taip pat šioje dtadijoje svarbu kainos, už vežimus
nustatytas, susitarimo nuolaidos, apmokėjimo terminai ir kt.
Automobilių kasdinių darbo planų sudarymas
Tai ne tik užduotis rinkti visus dienos užsakymus, bet ir tiktinti,
kad kiekvienas žadėtas šiai dienai darbas ( vežimai) yra suplanuotas su
smulkiais paaiškinimais apie paėmimo ir pristatymo laiką, vietą bei kitomis
specialiomis instrukcijomis. Palanvimo sistema turi garantuoti efektyvų
transporto priemonių tiek ridos, tiek įkrovimo išnaudjimą.
Vairuotojų darbo ir automobilų darbo paskirstymas
Pagal automobilių ir vairuotojų paskirtymo į maršrutus planavimo
užduotis reikalaujama daug dėmesio, norint garantuoti automobilių atitikimą
vežti krovinius, sėkmingą privažiavimą prie pakrovimo – iškrovimo taškų,
krovimo įrangos panadojimą ir kitų vartotojų specifinius reikalavimus.
Krovinių surinkimo – pskirtymo taškų tinklas
Gerai parengti šią informaciją yra nepaprastai svarbu, nes dėl blogai
priimtų užsakymų gali būti nusiųsti klaidingais adresais. Parinktos ne tos
transporto priemonės ir priimti klaidingi sprendimai. Tai susiję su
didelėmis finansinėmis išlaidomis, laiko nuostoliais ir kliento
nepasitenkinimu. Įpatingas dėmesys turi būti skiriamas specialioms kliento
užsakymo sąlgymos, kurias klientas pateikia užsakymo metu. Todėl būtinas
išankstinis planavimas ir tvarkaraščių sudarymas. Tai kasdieninis darbas,
įvertinantis ir apibendrinantis visus klientų pageidavimus ir instrukcijas.
Rengiant transportavimo maršrutus būtina įvertinti saugaus eismo
reikalavimus ir maršrute egzistuojančius techninius apribojimus.
Vairuotojų instrukcijos
Vairuotojai palikdami įmonės bazę, turi būti kruopščiai
instruktuojami. Turi būti išsiaiskinta ar jie neturi kokių nors abejonių.
Yra labau svarbu, kad jie žinotų tikslius kliento reikalavimus ir
instrukcijas, Jei vairuotojas anksčiau nebuvo lankęsis kuriuose nors
paskirstymo ar susirinkimo taškuose, jam turi būti suteikiama
papildoma
informacija.
Automobilių parengimas
Švarūs, gerai parengti ir geros techninės būklės automobiliai
neabejotinai stiprina transporto įmonės įvaizdį, ir padeda klientui
pajausti kokybišką aptarnavimą. Krovinių atvežimas ir iškrovimas iš
tvarkingo ir švaraus sunkvežimio kelia didesnį pasitikėjimą nei iš purvinos
mašinos. Reikia atsiminti, kad klientas mato ir susidaro savo nuomonę pagal
tai, kaip ir kokioje būkleje atvyksta jo prekės, jų pristatymo manierą ir
automobilio būklę bei kt. Visa tai gali turėti gali turėti įtakos
tranpporto įmonės įvaizdžiui. Svarbu, kad krovininiame automobilyje būtu
visa kliento nurodyta specifinė įranga (tentai, lynai, grandinės,
tvirtinimo įrenginiai ir kt.).
Patvirtinimo pranešimai klientams
Darbo pobūdis ir santykiai su klientu prisideda prie kokybės
ivaizdžio kūrimo. Transporto operatoriaus skambutis klientui ir pranešimas,
kad krovinys jau pakrautas į automobilį ar jau krovinys kelyje, krovinys
bus pristatytas tokiu ir tokiu laiku ar kita naudinga informacija klientui
kelia pasitikėjimą aptarnavimo kokybe. Jei klientas turi nuolat skambinti
ir reikalauti vieno krovinio po kito, ką galime šiomis dienomis dažnai
pastebėti transporto įmonėse, nesunku įsivaizduoti galimas pasekmes.
Galimas verslo praradimas ir vietos užleidimas efektyveniam aptarnavimui
labiau suprantantiems klientus vežėjams, kurie žada ir yra pajėgūs suteikti
kokybiškesnį aptarnavimą.
Vairuotojų elgesys atvykus
Atvykimas tvarkingu sunkvežimiu reikiamu laiku sudaro tik dalį kokybės
įvaizdžio. Privažiavimas prie biuro dideliu greičiu, dulkių debesyje ir
žviegiančiais stabdžiais niekuo neprisededa prie kokybės suvokimo.
Neleistini ir tokie nusižengimai, kaip vairavimas ar judėjimas atbuline
eiga dideliu greičiu užsakovo patalpose, kelių taisyklių kitų saugumo
ženklų pažeidimai, rūkymas uždraustose vietose, darbų atlikimas
neleistinose ar tik personalui skirtose vietose, automobilio stovėjimas
ten, kur gali stovėti tik firmos nuosavi automobiliai ir kt. Visą tai
reikia kontroliuoti ir neleisti kad taip atsitiktų norint neprarasti
kokybiško įvaizdžio.
Vairuotijų ataskaitos atlikus darbą
Taip vienas svarbiausių kokybės ir kontrolės transpoto įmonėje
aspektas. Kuris padeda užtikrinti ir palaikyti ilgalaikius santykius.
Pateiksime kelis klausimus, pagal kuriuos kontroliuojamos vairuotojų
atliktas darbas:
• Ar klientas, krovinio gavėjas buvo patenkintas?;
• Ar buvo pristayta laiku ir į reikiamą vietą?;
• Ar buvo lengva surasti adresatą?;
• Ar buvo pavėlavimų?;
• Ar siunta buvo tvarkoje?;
• Kokia įranga buvo reikalinga iškraunant?;
• Ar buvo gauti visi reikalingi parašai?;
• Kaip ilgai užtruko iškrovimas?;
Tokie duomenys turi labai didelę svarbą individualiems užsakymams ir gali
turėti esminę itaką vėlesniems pristatymams – taupant laiką, siunčiant
itnkamesnį sunkvežimė ar avykstant tikamiausiu laiku.

Darbo baigimo fiksavimas – patvirtinimas
Taip priklauso nuo individuolių aplinkybių krovinių važtaraščio kopija
turi būti nedelsian siunčiama krovinio siuntėjui, kad jis žinotų jog darbas
buvo atliktas pakankamai gerai ir jo klientas gavo krovinį. Geriau, jei
krovinio siuntėjui, gaunančiam kliento informaciją, tai galėtų ivykti prieš
kelias dienas. Neatmetama ir skundų galimybė. Vežėjo įrašai (dokumentacija)
turi atspindėti atliktą darbą, vairuotojo ataskaitą. Taip pat turi būti
pridėta kita naudinga informacija, kad tuo būtų galima remtis ateityje ir
t.t. Taip pat ir krovinio važtaraštis. Adekvačios dukumentacijos sistemos
turėjimas yra kokybiško vežimo valdymo pagrindas. Visų svarbių apie kliento
detalių fiksavimas, kartotekos turėjimas, sprecialių reikalavimų siuntimas
raštu, informacijos apie paskirstymo taškus fiksavimas yra labai naudingas.
Faktai apie kitus krovinio pristatymo aspektus ir daugelis kitų dalykų
(nereikia autopakrovėjo, negalima iškrauti krovinio vakare) – yra geros
aptarnavimo sistemos esmė.
Kokybės kontrolė turi būti atliekama kiekvinam šiam išvardintam
aspektui taip kaip pateikta 5.1. paragrafe.
5.1. Kontrolės atlikimo būdas
Kontrolė atliekama taip:

ą
Taip

Ne

6. KAINOS SUFORMAVIMO PRIELAIDOS

6.1. Transportavimo savikainos apskaičiavimo būdai
Dažniausisi transportavimo savikaina apskaičiuojama pagal
eksploatacinių išlaidų sąnaudų straipsnius ir elementus bei įvertinant
pridėtines išlaidas.
Šis transportavimo savikainos apskaičiavimo metodas pagal sąnaudų
straipsnius ir elementus su vėlesnių vežimų savikainos nustatymu leidžia
atlikti tiksliausius apskaičiavimus. Apskaičiavimai atliekami šia tvarka:
• remiantis nustatyta vežimų apimtimi ir transporto priemonių
panaudojimą pagal techninius – gamybinius rodiklius,apskaičiuojama
transporto priemonių rida, randami kiti kiekybiniai rodikliai;
• nustatoma darbo jėgos, kuro, medžiagų, elektros energijos bei kitų
sąnaudų norma, kiti normatyvai darbo vienetui natūrine ir pinigine
išraiška;
• peržiūrimi visi eksploatacinių išlaidų straipsniai: pagal kiekvieną
duoto straipsnio išlaidų elementą parenkamas atitinkamas apskaičiavimo
būdas;
• pagal kiekvieną sąnaudų straipsnį yra nustatomas reikalingas
darbuotojų skaičius ir darbo užmokesčio fondas, išlaidos kurui,
medžiagoms, elektros energijai bei kitoms sąnaudos, būtinoms
nustatytiems vežimams atlikti;
• randama bendra eksploatacinių išlaidų suma, tada ji dalinama iš vežimų
apimties ir gaunama vežimų savikaina;
Eksploatacinių išlaidų skaičiavimo pagal sąnaudų straipsnius ir
elementus metodas yra plačiai taikomas, planuojant ir analizuojant visų
transporto rūšių firmų padalinių eksploatacinę veiklą, atliekant daugelį
techninių – ekonominių skaičiavimų.
Skaičiuojant visą pervežimų savikainą, būtina atsižvelgti ne tik į
priklausomas, bet ir į nepriklausomas (sąlyginai pastovias) nuo vežimų
apimties, išlaidas. Priklausomai nuo techninės – ekonominės užduoties
pobūdžio, išlaidos, nepriklausančios nuo transportavimo apimties, yra
randamos įvairiais metodais:
• paskirstant išlaidas tarp įvairių vežimų rūšių, pavyzdžiui
skaičiuojant konkrečių krovinių transportavimo savikainą,
nepriklausomas išlaidas galima rasti procentais nuo išlaidų,
priklausančių nuo transportavimo apimties;
• skaičiuojant įvairių eksploatacinių faktorių charakteristikoms,
nepakitus vežimo apimčiai, nuo eismo nepriklausančios išlaidos
laikomos pastoviomis ir absoliučia suma, ir vežimų vienetui;
• pasikeitus vežimų apimčiai vežamojo pajėgumo rezervų ribose, nuo eismo
nepriklausančios išlaidos laikomos pastoviomis, o jų dydis, tenkantis
vežimo vienetui, kinta atvirkščiai proporcingai vežimų apimčiai;
• atliekant techninius – ekonominius apskaičiavimus pagal kryptis ir
maršrutus nuo eismo nepriklausančias išlaidas galima rasti pagal jų
dydį vienam eksploataciniam kilometrui. Sudarius nuo transportavimo
(ridos) priklausančias ir nepriklausančias išlaidas, gaunama bendra
eksploatacinių išlaidų suma, o tada apskaičiuojama savikaina norimam
matavimo vienetui.
Pagerinus transporto priemonių naudojimą, klientų aptarnavimo kokybę
didėja ir vežimų apimtis, todėl reikia papildomai atsižvelgti į savikainos
mažėjimą dėl vežimų apimties augimo.
6.2 Faktoriai lemiantys paslaugų kainą
Kainų sudarymas – ne tik techniškai apskaičiuota funkcija, bet taip
pat atsakingas marketingo ir verslininkų sprendimas. Trasporto įmonės turi
pasirinkti sau rinką ir rasti vietą šiame segmente. Taip pat iškelti savo
verslo tikslą ir, priklausomai nuo to, vykdyti kainų politiką. Kuo aiškiau
įmonė įsivaizduoja savo tikslą, tuo lengviau priimti sprendimus ur
nustatyti efektyvią transportavimo savikainą.
Kaina dažniausiai priklauso nuo išorinių konkurentų. Todėl transporto
įmonė nustatanti savo tarifus , turi greitai reaguoti į savo konkurentų
veiksmus kurie mažina savo tarifus. Ji taip pat gali imi iniciatyvą į savo
rankas ir nustatyti transportavimo kainą.
Norint nustatyti racionalią kainą, reikia žinoti kas veikia tarifų
dydžius:
• Rinkos reiklavimai. Rinkos dydis ir tipas – bendras/specifunis
verslas, kroviniai ar keliaiviai/ rinkos užpildymas/.
• Paklausos stabilumas – bendra ekonominė situacija – kilimai ir
kritimai.
• Rinkos segmentacija – verslas/paprastos dienos, šventės/stabilumas
ir kirkvieno segmento augimas.
• Pavyzdys – būvis, sezoniniai pasikeitimai, atskiri pikai, kuriems
būtini paasiškinimai.
• Pozicijos rinkos – lyderis /tolygumas/.
• Konkurencija – esama ir potenciali.
„Naujokų“ pozicija (būklė) rinkoje.
Savikainą atitinkančios kainos sudarymas.
Kainų karas.
Rinkos stabilumas.
Infliacijos faktoriai.
Nepastovūs, darantys įtaką išlaidoms, faktoriai, kuras, valiuta, kitų
firmos paslaugos.
Savikainos minimizavimas.
Aptarnavimo kokybė.
Klientų, besinaudojančių pagrindinėmis paslaugomis skatinimas.
Produkcijos politika – „Firminė kokybė“.
Gyvybinis paslaugų ciklas.
Paslaugų vystymas.
Transporto įmonės finansai.
Kompanijos gyvybiškumas.
Pinginės įplaukos.
Įmonės galimybė atsakyti į konkurenciją kainų keitimu priklauso nuo
išlaidų lygio. Nors didelė dalis tiesioginių ir netiesioginių išlaidų
faktiškai nevaldoma įmonės vadovų, reikia pažymėti, kad konkurentai taip
pat turi šių išlaidų. Jie gali rasti būdų, kaip sumažinti išlaidas, todėl
būtina nuolat ieškoti mažinimo galimųbių.
pagrindinius faktorius, veikiamsčius tarifo nustatymą,
parenkamas kainos tipas.
1. Prestižo kaina. Pasirinkimą lemia, pagrindinis prekybinis ženklas,
aukštas aptarnavimas, įsiskverbimo į rinką galimybė.
2. Prasiskverbimo kaina. Šiuo atveju pasirinkimą lemia rinkos galia,
rinkos dydis ir naujos rinkos faktorius.
3. Apimties kaina. Faktoriai lemiantys pasirinkimą: nuolaidos už apimtį,
stimulai, grupės (urminiai pirkėjai), tarpininkai.
Rinkos kainų sudarymas
Šiam metodui nadojami maži tarifai, suderinus apibrėžtą subsidijavmą
su didesniais tarifais klientams, reikalaujantiems aukštenės vežimų
kokybės.
Rinkos strategija, kainų diferencijavimo politika išreiškiama gautu
pelnu, didinamos vežimų apimtims, intensyviu trenspoto priemonių naudojimu
su mažesnėmis eksploatacinėmis išlaidomis. Nors klientai moka pagal
įvairius tarifus, tačiau jie naudoja vieno tipo transporto priemones ir
gauna beveik vienodas paslaugas.
Diferencijuotai kainų politikai turi įtakos:
1. Kliento bazė: diferencijuotos kainos įvairiems klientų tipams,
pavydžiui dažnai užsisakantys tranportavimo paslaugas.
2. Podukto bazė: įvairiai įkainuoti tų pačių paslaugų varinatai.
3. Vietos bazė: Priklauso nuo to, kut yra klinto krovinio pakrovimo
vieta, pristatymo vieta, šalis, kiek sienų bus kertama.
4. Laiko bazė: priklauso nuo sezono, savaitės ar net paros laiko.

7. PRODUKTO MARKETINGO POLITIKOS ASPEKTAI
7.1. Trasnporto paslaugų marketingo strategija
Valdyti marketingą įmonėje, siūlančioje paslaugas, žymiai sudėtingiau
nei įmonėje, siūlančioje produktą.
Įmonė siūlanti produktą, gali kontroliuoti visus gamybos rodiklius ir
jos procesą, siūltyi reikiamą produkcijos kiekį ir kokybę bei įtikinti
klientus juos pirkti.
Yra tam tikri kriterijai kuriuos naudoja klientai, įmonėms, teikiančios
paslaugas, pasirinkimui.
Prieinamumas – klientai nenori gaišti laiko, jei jie nudprendė porkti
paslaugas.
Komunikacijos – įmonė į klientus kreipiasi jų kalba ir tiksliai nusako
paslaugą.
Kompetencija – svarbus kriterijus, organizuojant krovinių ir keleivių
transportavimą bei sprensžiant iškilusias problemas.
Kultūra – personalas privalo būti kultūringas, draugiškas.
Pasitikėjimas – personalas privalo atrodyti taip, kad klientai galėtų juo
pasitikėti.
Patikimumas – paslauga turi būti stabili ir svarbiausia – laiku atlikta.
Atsiliepimas – personalas greitai ir efektingai reaguoja į kliento
poreikius.
Saugumas – klientų ir krovinių saugumas neturi kelti abejonių.
Individualumas – privatus asmuo (keleivis) ar įmonė pageidauja
individualaus aptarnavimo. Kuo daugiau jis moka už transportavimą, tuo
daugiau individualaus dėmesio jis reikalauja.
Papildomos paslaugos – klientas dažnai renkasi tą transporto įmonę, kuri
siūlo nemokamas papidomas paslaugas. Papildomos paslaugos turi atspindėti
įmonės vežimų kokybę ir vertingos klientui.
Naujovių atsiradimas transporto paslaugų rikoje, turi būti orientuotas į
rinkos lyderius, kurie diegia naujas koncepcijas.
Paslaugos kokybė – paslaugos koktbė turi atitikti klientų pageidaujamą
kokybę. Kitu atveju klientai kreipsis į jūsų įmoę tik vieną kartąl. Todėl
labai svarbu pareikti tokią informaciją klientui, kokio jis tikėjosi.
Produktyvymas. Tranporto įmonei labai svarbu visus savo reusrsus naudoti
kliento gerbūviui. Tai techiniės ir žmogaus darbo paslaugos.
7.2. Transporto paslaugų pardavimo būdai
Marketingo srityje informacija apie teikiamas paslaugas yra platinama
šiais būdais, kurie gali būti įvardijami kaip pagrindas paslaugų
pardavimui:
Reklama – paslaugų rinkos ir apimties pardavimo būdas, suprantamas
kaip mokamas užsakymas, kuriant paslaugų įvaizdį ir iššaukiamt vartotojo
norą įsigyti siūlomą paslaugą. Reklama būna labai įvairi. Ji įgalina
transporto įmonę siūlyti paslaugas, kad potencialūs pirkėjai vėl ir vėl į
ją kreiptųsi. Didelė reklama liudija apie transporto įmonės populiarumą.
Tuo pat metu reklama neduoda abipusio ryšio. Klientai nevisada nori
bendrauti. Reklamą galima naudoti, kuriamt ilgalaikį stabilų transporto
įmonės veidą. Tai efektyvus būdas apimti daugelį potevcialių klientų.
Telereklama – brangiausia, per laikraščius pigesnė.
Transporto firmo reklama gali būti realizuota šiais būdais:
• Spauda: laikraščiai (žurnalai), prekybinė spauda;
• Transliacija: radijas (televizija);
• Vaizdinė agitacija: skelbimai parduotuvių vitrinose, reklama
autobusuose, ant stendų ir kt.;
• Asmeninai kreipimasi: siuntimai paštu, telefoniniai kreipimasi;
• Kiti: video reklama, reklama ant rašomųjų priemonių, skėčių ir kt.
Konkrečios reklamos formos pasirinkimas minėtose srityse priklauso nuo:
• Aplinkos, papročių šalyje ar regione;
• Aplinkos efektyvumo šalyje at regione;
• Išlaidų, skirtų reklamai dydžio.
Sudėtiniai elementai, plečiant rinką ir parduodant paslaugas paštu yra:
a) auditorija (adresatai);
b) pasiūla (su jūsų transporto paslaugų privalumais);
c) pardavimo forma ( laiškas + brošiūra, atplėšiamas kuponas atsakymai);
d) kūryba ( kaip parašytas laiškas, jo stilius, naudojami žodžiai).

Realizavimo skatinimas – trumpalaikės priemonės skatinti transporto
paslaugų pardavimą. Jį galima apibūdinti kaip įvairiapusę transporto
įmonės veikla, nukreiptą siekti stipresnės ir operatyvesnės atsakančios
klientų reakcijos į siūlomas paslaugas, lengvatas, turičios vertę
pirkėjams. Realizavimo skatinimas yra turmpalaikis formuojantis klientų
pritraukimą.
Tam naudojami šie pagrindiniai metodai:
• Lengvatinių kainų pasiūlymas (vilioti naujus klientus, tačiau tai
susiję su didelėmis išlaidomis);
• Užsakant transporto paslaugą, gaunamas suvenyras (tai nedidelė
išlaidos, visuomet pasiekimas adresatas, bet nepakankamas stimulas
nuolatiniai klientūrai).

Propaganda – ne asmeninis ir neapmokamas paklausos skatinimas pagal
galimybes, skelbiant svatbias komercines žinias spaudoje, per radiją ir
k.t.
Propaganda – išspausdintas nepriklausomoje spaudoje reportažas apie
transporto įmonės veiklą klientams atrodo labiau įtikinamas, lyginant su
reklaminiais skelbimais. Propaganda kaip ir reklama turi didelę įtaką
efektyviam produkcijos pristatymui. Pagrindiniai metodai:
• Transporto įmonės atskirų specialistų darbo demonstravimas
žurnalistams paprastomis ir ekstemaliomis sąlygomis;
• Demonstracinių reisų pristatymas masinės informacijos priemonių
atstovams, gamybinėms įmonėms, naujų maršrutų klientams, naujų
aptarnavimo technologijų demonstravimas;
• Naujai atsidarančių kontorų, pardavimo punktų ir t.t. prezentacija;
• Suvestinių apie įmonės darbo rezultatus pateikimas spaudoje.

Asmeninis pardavimas – žodinis paaiškinimas apie parduodamas
paslaugas, bendraujant su vienu ar keliais klientais siekiam garantuoti
pardavimą.
Asmeninis pardavimas – pats brangiausias metodas, naudojamas transporto
įmonėse, siekiant išplatinti savo paslaugas transporto rinkoje. Auganti
paslaugų asmeninio pardavimo vaidmuo apibūdinamas tokiais faktoriais:
• Tarpininkų įtaka įpareigoja vadybininkus būti labai atsakingus. Įmonės
praranda daug klientų, kai neįmanoma nustatyti gerų santykių su
tarpininkais;
• Emocijos parduodant klientui paslaugą ir priimant kliento sprendimą
apie pirkimą, yra labai svarbios. Vadybininkai asmeninių kontaktų būdu
gali labai paveikti pirkėjų apsisprendimą.

Dauguma tranporto įmonių siūlo savo tranportavimo paslaugas per
tarpininkus. Išimtį sudaro tik nedidelė dalis paslaugų, realizuojamų
tiesiogiai per transporti firmų padalinius. Kiekvienam iš savo potencialių
individualių klientų naudoti tiesioginį marketingą finansiškai neįmanoma.
Todėl evoliucijos procese transporto sferoje susiformavo specifiniai
paslaugų realizavimo kanalai. Paslaugų realizavimo suvokimas priklauso
visiems ryšių aspektams tarp transporto paslaugų gamintojų ir vartotojų.
Pagrindiniai transporto įmonių paslaugų realizavimo kanalai yra:
• Nuosavos įmonės.
• Ekspeditoriai;
• Transporto – ekspedicinės agentūros.
• Automatizuotos rezervavimo sistemos.
Kiekvienas kanalas charakterizuojamas jam būdingu realizacijos lygiu,
pasirenkant tam tikrus suderintus kanalus, kuriuos transporto įmonės
privalo naudotis ilgą laiką.

Šiame darbe aptariama bendras transporto veiklos organizavimo
projektas, pateikiamas įmonės rūšių palyginimas ir pagrindžiamas įmonės
pasirinkimas. Taipogi pateikiamas išsamus valdymo struktūrų anailzavimas ir
parenkama tinkamiausia valdymo stuktūra. Aprašomas parduodamų produktų
asortimentas. Aptariama kokybės kontrolė, kuri yra viena iš daugelio
svarbių aspektų transporto organizavimo veikloje. Užtikrinant kokybę, bei
kontroliuojant ją, galima užimti didelę rinkos dalį ir prisivilioti naujus
klientus kurie linkę mokėti už kokybiškas paslaugas daugiau. Kokybiškų
paslaugų teikimas kels transporto įmonės pelno rodiklius.
Štai keletas aspektų kaip veiklos organizavimas gali įtakoti įmones
veiklos rezultatus:
• Kiekviena įmonė, siekdama efektyvios veiklos, turi pasirinkti
strategines veiklos organizavimo kryptis. Be abejo įmonės
veiklos organizavimo strategija turi būti labai susijusi su
įmonės valdymo struktūra, marketingu, kokybe, kainos nustatymu
bei pelno siekimu.
• Įmonės struktūros organizavimas vienas iš svarbiausių. Taigi
įmonės struktūrą ir jos pelningumo rodiklius lemia ne tik
formali jos sudėtis, darbo procesai, bet ir kvalifikacija,
profesionalumas, amžius, konkurencija, marketingas, kainos
sudarymas bei daugelis kitų veiksnių.
• Kuo įmonės veikla geriau organizuota, tuo įmonė greičiau plėsis,
teiks kokybiškesnes paslauga, turės didesnę rinkos dalį ir tuo
pačiu gaus didesnį pelną.

LITERATŪRA
1. Butkus S. „Organizacijos ir vadyba” V.:Alma Littera, 1996 m.
2. Bazaras D. „Transporto įmonių veiklos organizavimo modelių analizė
ir tyrimo metodika.“ Vilnius. VGTU. 2000 m.
3. James A. F. Stoner, R. Erward Freeman, Daniel R. Gilbert, Jr
„VADYBA“ Poligrafija ir informatika. 2006 m.
4. Palšaitis R. „Marketingo ir kokybės valdymas tranporte“ Vilnius
„Technika“ 1997 m.
5. Bagdonas, E., Kazlauskienė, E. “Verslo pradmenys” Kaunas:
Technologija, 2002 m.
6. Palšaitis R. „Autotransporto įmonės organizavimas ir menedžmentas“
Vilnius Technika. 1993 m.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s