incestas

„ Pats aš težinau apie meilę tiek, kad ji yra tas geidulio, švelnumo ir supratimo mišinys, kuris sieja mane su kita būtybe“.
A. Camus

Apie meilę yra sukurta begalė aforizmų, eilių, klasika tapusių kūrinių, kurių mūza- meilė. Turbūt tai vienintelis jausmas, apie kurį kalbėti galima labai ilgai ir daug, kai galima verkti ir juoktis vienu metu, juk ji kiekvieno asmens gyvenime vaidina vis kitokį vaidmenį, todėl būtų teisinga teigti, jog visi mes, vyrai ir moterys, mylime skirtingai. Meilė tėvams, broliams, šeimai ir mylimajam yra natūralus, bei suprantamas dalykas, tačiau kai meilės, aistros ir sekso objektu tampa moteris moteriai, vyras vyrui, sūnus motinai ar brolis seseriai, visuomenė linkusi netoleruoti, smerkti, ignoruoti ir bausti netradicinį pasirinkimą, tačiau pasitaiko išimčių, kai lytinis nukrypimas traktuojamas pozityviai dėl visuomenėje priimtų teisių ir moralės normų.
Šiame referate rašysiu apie lytinį nukrypimą- seksualinę deviaciją, o konkrečiau apie incestą, lytinius santykius su artimais giminaičiais (tėvais, broliais, seserimis), plačiau paanalizuosiu incestofilijos sąvoką, kraujomaišos paplitimą ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų, paieškosiu pedofilijos, smurto ir incesto sąsajų, aptarsiu kas tai yra lytinis nukrypimas, iškrypimo priežastys, koks lytinis santykiavimas laikytinas nenormaliu, kaip incestas buvo toleruojamas ankstyvose civilizacijose ir kaip yra dabar, šiuolaikiniame gyvenime ir skirtingose pasaulio šalyse.

Deviacija seksologijoje ir lytinis nukrypimas

Libido yra lytinio instinkto sintezė- bendražmogiškosios savybės, būdingos tiek gyvuliams, tiek žmogui, kartu su psichologiniais faktoriais, kuriais pasižymi tiktai žmogus ir kurie susiję su konkrečiomis jo „Ego“ ypatybėmis. Šių dviejų sudedamųjų tarpusavio sąveika lemia vyro seksualinių apraiškų pobūdį ir tokiais jų charakteristikas kaip normalumas, nenormalumas, nukrypimas, iškrypimas. Intymus gyvenimas- sudėtinga žmogaus gyvenimo dalis. Vyrauja daug nuomonių, kas lytiniame gyvenime yra normalu, o kas ne, todėl yra sunku nustatyti, koks seksualinis polinkis vadinamas iškrypimu. Sąvoka perversija (iškrypimas) pradėta vartoti XIXa., tokiu laiku, kai dar nebuvo galutinai nustatyti normalių lytinių santykių variantai. Perversija buvo laikoma tai, kas prieštaravo dorovės kodeksui. Suprantama, kad lytiniai įpročiai labai keičiasi: tai, kas seniau buvo normalu, mūsų laikais gali būti iškrypimas, o po kurio laikotarpio vėl pasikeisti, tad seksologijoje terminas deviacija(nukrypimas) yra sutinkamas pakankamai dažnai. Šis žodis apibūdina neįprastą elgesį, įpročius, kurie nebūdingi daugeliui žmonių. Deviacinis polinkis nepriklauso nuo žmogaus valios, todėl negali būti laikomas amoraliu ar moraliu. Skiriama dviejų rūšių deviacija, kai nukrypstama nuo lytinio objekto ir geidžiama vaiko, seno žmogaus, tam tikros kūno dalies, gyvulio ir tokia deviacija kai nukrypstama nuo lytinio tikslo ir pasitenkinama tuomet, kai demonstruojami lytiniai organai, stebima kai santykiauja kiti ar tiesiog partneris užvaldomas žiaurumu. Kraujomaiša priklauso tai deviacijos rūšiai, kai asmuo nukrypsta nuo lytinio objekto ir tuomet trokšta savo sesers, brolio, tėvo ar motinos meilės, kuri nėra platoniška, nes instinktas užgožia mintis, siekius. Iškrypimui progresuojnt, pasitenkinama vis dažniau, tačiau pasitenkinimas virsta trumpalaikiu.
Lytinio nukrypimo sąvoka gali būti analizuojama plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme, lytinis nukrypimas tapatinamas su seksualinėmis fantazijomis, su tokiu lytiniu elgesiu, kuris neatitinka konkrečioje visuomenėje priimtų normų, beje šis nukrypimas suprantamas sąlygiškai, nes priklauso nuo visuomenėje priimtų teisių ir moralės normų, tuo tarpu siaurąja prasme tai suvokiamas kaip nestiprėjantis ir neimpulsyvus nukrypimas nuo medicininių normų. Šiuo atveju žmogus savo netradicinį polinkį suvokia kaip ligą. Jei kalbame apie tai kas yra iškrypimas, derėtų paminėti ir tai kas yra normalumas. Statistiniu požiūriu normalu yra tai, ką daro dauguma, o nenormalu tai, ką daro nedaugelis, tuo tarpu subjektyvusis požiūris pažymi, jog jei kiekvienas iš mūsų elgiasi taip, kaip atrodo teisinga- tai normalu, o nenormalu ir nesuprantama yra tai, kas elgiasi atvirksčiai. Mokslininkai teigia tai, jog subjektyvūs žmonės nesupranta, kad jų įsivaiszduojama lytinių santykių norma tėra asmeninio išprusimo, patirties ir išgyvenimo atspindys. Ši norma atspindi tam tikrą socialinę aplinką, kurioje jie subrendo, gyveno, kurioje susiformavo jų charakteris. Medicininiu- psichologiniu požiūriu jei abiejų partnerių fizinė, psichinė ir socialinė savijauta gera, vadinasi tai yra normalu, tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog normalūs lytiniai santykiai gali būti tik tarp skirtingos lyties žmonių, kurie nedaro jokios žalos.
Suprantama, kad normalumo ribas apibrėžti sunku. Teorinės žinios ar mokslininkų išvados negali būti kategoriškos, kurios įsakytų žmonėms elgtis tik taip kas yra normalu. Deviacija kiekvieną individą gali paveikti kitaip. Vieni asmenys gali ją integruoti į savo gyvenimą, o kiti jai nepasiduoti, vieniems ji progresuoja, o kitiems egzistuoja tiesiog šalia. Kiekvienas individas pasirenka meilės objektą tokį, kuris jam atrodo geidžiamiausias, bet vis dėl to nederėtų meilės paversti egoistišku jausmu, negalvojant apie savo ar palikuonių ateitį.

Iškrypimų priežastys

Lytinio iškrypimo priežasčių ieškojo daug autorių, tačiau kiekvieno teorijos yra skirtingos. Iškrypimas gali atsirasti dėl psichinių, biografinių, socialinių, charakterio priežasčių, tačiau labiausiai derėtų pabrėžti tai, jog ypating reikšmę atsirasti iškrypimui sudaro socialinė aplinka ir auklėjimas, kuris yra neatsiejama kiekvieno asmens gyvenimo dalis. Šitokie žmonės būna augę be tėvų, nepatyrę namų šilumos, vieniši, bailūs, drovūs, augę griežtoje dorovingoje aplinkoje arba per anksti patyrę lytinius išgyvenimus.
Psichoanalizės pagrindėjas Z. Froidas pateikė iškrypimo teoriją, kurioje teigia, jog normalus seksualumas atsiranda iš nenormalaus. Vaikas perėjęs oralinę, anlinę, uretrinę pakopas geismą brendimo laikotarpiu sukoncentruoja į lytinius organus. Augantį vaiką valdo daugybė instinktų, susijusių su dėmesiu savo organizmui, išmatoms, taip pat motinai, tėvui ar kitiems objektams ir tikslams. Dėl tam tikrų gyvenimo sąlygų, psichinių sukrėtimų ir nusivylimų šie instinktai gali neišnykti ir pasibaigus brendimo laikotarpiui, tuomet taip ir gali atsirasti iškrypimas- neurozės priešybė.
V. Broitigamo teigimu, nėra nė vienos lytinio iškrypimo formos, kurią būtų galima paaiškinti vienintele orgavizmo ypatybe. Lytiniai iškrypimai, anot jo, siejami su smegenų pažeidimais, silpnaprotyste, kitomis psichikos ligomis.
K. Imelinskis nagrinėdamas iškrypimų priežastis išskiria iškrypėlius. Jis teigia jog vieni gali būti „tikri“, o kiti „netikri“. Normalių santykių neturėjimas dėl išorinių priežasčių, fizinių ar psichinių sutrikimų gali žmogų patraukti į perversiją.
M. Hiršfeldas iškrypimą siejo suų asociacijų teorija; individas tik tuo atveju į jį jaudinantį veiksnį reaguoja liguistai smarkiai ir ilgai, jei jo nervinė struktūra paknkamai jautri išorės dirgikliams. Tuo tarpu A. Kronfeldas sako, jog organinis smegenų nebrandumas, atsilikimas bei nenusistovėjęs paauglio lytinis instinktas gali būti iškrypimo priežastimi.

Lytinių nukrypimų klasifikacija pagal K. Imelinskį

Lytiniai nukrypimai klasifikuojami įvairiai, tačiau K. Imelinskis skirsto taip: nepatologinis (pagal objektą→ pedofilija, gerontofilija, zoofilija, Fetišizmas), pagal realizacijos būdą ( sadizmas, mazochizmas, vuajerizmas), netipiniai (homoseksualizmas, kraujomaiša), patologinis.
Vyrauja nuomonė, kad neįprastas elgesys toleruotinas, jei patenkina žmogų, jo partnerį, niekam nekenkia.

Incesto samprata ir kraujomaiša

Yra žinomi keli incesto apibrėžimai. Webster‘io žodyne incestu vadinami teisiškai uždrausti sugyvenimo pažeidimai arba seksualinė komercija tarp vienoje santuokoje gyvennčių asmenų, kitur, angliškas žodis incest kilęs iš lotyniško žodžio incestus, turi nešvarumo prasmę. Sąvoka atspindi aukštus barjerus, kuriuos žmonės pastatė tam, kad neaugtų „ bloga veislė“- prieš tai, kas, jų supratimu, buvo nemalonu ir pasibjaurėtina. Kraujomaiša laikytina dideliu nusikaltimu, kuri kenkė ne tik partneriams, bet ir jų palikuoniams, visai genčiai ar net šaliai. Giminystės ryšiai įvairiose kultūrose ir epochose buvo nustatomi skirtingai. Kai kur drausti lytiniai santykiai tik tarp motinos ir sūnaus, tėvo ir dukters, brolio ir sesers, tuo tarpu kitos žmonių grupės to griežtai neleisdavo daryti. Už tabu sulaužymą griežtai bausdavo. Vienus skandindavo, kitus degindavo, dar kitiems liepdavo nusižudyi. Kiti literatūros šaltiniai kraujomaišą įvardina kita sąvoka- incestofilija ir aiškina tai kaip lytinį nukrypimą, bet dažniau traktuoja kaip nusižengimą konkrečios visuomenės elgesio ir teisės normoms. Kraujomaiša kėlė grėsmę šeimai, nes tai naikino šeimos pagrindus, skatino konkurenciją.
Taigi kraujomaišos baimė nėra įgimta. Tūkstantmečius ją kurstė genetiniai, psichologiniai veiksniai bei požiūriai. Remiantis įvairiomis senomis taisyklėmis, buvo sudaryti XXa. Santuokos įstatymai, kuriuose draudžiami giminystės ryšiai, bet ne visose pasaulio šalyse. Kai kur kraujomaiša net nepriskiriama prie lytinių nukrypimų. Lietuvoje, šeimos gyvenimą reguliuojantys įstatymai draudžia tuoktis artimiems giminaičiams, bet neužsimena apie jokią bausmę, jei sulaukę pilnametystės asmenys turi lytinių santykių su artimais giminaičiais.

Incestas civilizacijose, istorijos etapuose

Pirmiausia derėtų paminėti Bibliją, kurioje kraujomaiša minima be jokio pasišlykštėjimo, nes pirmieji vyrai buvo priversti vesti savo seseris, o jei dar vadovautumės žmonijos kilmės teorija, tektų pridurti, jog Adomas ir Ieva buvo incesto vaisiai, taigi ir mes taip pat. Priešistoriniais laikais žmonės savo lytinių poreikių tenkinimu niekuo nesiskyrė iš gyvūnų. Lytinis aktas buvo atliekamas atvirai ir kasdieniškai, be jokio intymumo. Kadangi moteris neturėjo teisės rinktis, tai ji priklausė ir buvo priversta atsiduoti visiems jos geidžiantiems vyrams. Pirmyksčiai žmonės jungėsi į giminingo kraujo ordas, kur klestėjo nepadorus lytinis gyvenimas, todėl buvo neišvengiami kraujomaišos ryšiai tarp tėvų irdukterų, brolių ir seserų, tačiau laikui bėgant jie baiminosi, kad tokių sąjungų vaikai gali būti ligoti. Faktus apie incestofiliją galima rasti Homero darbuose. Bendriniu vardu tapo graikų epo herojus Edipas, nes vedė savo motiną ir jie susilaukė bendrų vaikų. Dar ir dabar tenka išgirsti tokią sąvoką „ Edipo kompleksas“, kuria nusakoma vaikui būdinga nuostata tėvų atžvilgiu, kylanti seksualinio vystymosi falinėje stadijoje tarp 3-4m. Berniukui būdingas pozityvusis Edipo kompleksas- meilė motinai ir incesto su ja troškimas. Kraujomaiša buvo žmonijos palydovė nuo Edipo iki mūsų dienų. Kai kuriose civilizacijose susituokti kilmingos ir galingos šeimos broliui su seseria buvo ne tradicija, bet reikalavimas. Tokios rūšies kraujomaiša buvo paplitusi tarp hetitų, Egipto faraonų, Zaratustros pasekėjų. Dažniausiai tai daryta vadovaujantis dinastijos interesais, kad būtų išlaikyta valdančiosios kastos monopolija. Yra ir kitų versijų, kurios byloja, jog santuoka tarp giminaičių buvo toleruotina dėl genetikos sumetimų, nes bijojo prarasti garbingų savybių. Nepaisant draudimų incestas klestėjo kalnų feodalų pilyse, vargšų lūšnose, nors tai buvo nusižengimas bažnytinėms dogmoms. Viduramžių Europos karaliai netvirtino esantys dievais, todėl kraujomaišos tarp jų nebeliko, nors atėjus Renesansui lytinius santykius su dukromis, marčiomis ir kitomis giminaitėmis sau leido didikai.
Šiandien, mūsų laikais incestas draudžimas ne visose šalyse. Švedija buvo pirmoji Europos šalis, kurioje kraujomaiša nelaikoma nusikaltimu nuo 1983m. Prancūzijoje, Belgijoje ir Olandijoje kurti šeimas galima broliams ir seserims. Vokietijoje incestas- nusikaltimas, už kurį baudžiama. Toks įstatymas grindžiamas tuo, kad dėl kraujomaišos padaugėjo apsigimusių vaikų ir padidėjo mirtingumas.

Smurtas ir incestas šeimoje

Incestas šeimoje gali būti smurto pasekmė, bet pasitaiko ir taip, jog iš tiesų įsimylimas artimas šeimos narys, kuris yra meilės, aistros ir sekso objektas. Šiuolaikiniai moksliniai tyrimai vienareikšmiškai parodo, kad bet koks smurtas, o ypatingai jei yra smurtaujama prieš vaiką sutrikdo asmens socializaciją ir net suaugęs jis nepamiršta skausmingų išgyvenimų ir neigiami smurto padariniai išlieką visą žmogaus gyvenimą. Sutrinka mąstymas, gali atsirasti netgi homoseksualinių ar kitų lytinio nukrypimo potraukių.
Ypatinga smurto prieš vaikus forma- incestas. Vaiko įtraukimas į incestą yra priskiriama prie išnaudojimo formų. Būtų klaidinga kategoriškai teigti, jog kraujomaiša pasitaiko nedarniose, degradavusiose šeimose, nors tendencija rodo, kad kuo sunkesnė socialinė ekonominė padėtis, tuo dažnesni incesto atvejai. Incesto aukomis šeimoje tampa įvairaus amžiaus vaikai: dažniausiai skraiudžiami iki 5 metų (32%), 5-9metų-27%, 15-18metų-14%. Žukausko teigimu, dažniausiai vaikai patiria seksualinę prievartą iš vyrų iki 30metų, rečiau iš moterų, kurių vidutinis amžius 26metai. Apie incesto tikslius atvejus spręsti ir pasakyti sunku, nes vaikai slepia šiuos atvejus, nes pirmą kartą vaikas patyręs seksualinį suartėjimą su šeimos nariu gali nesuprasti, kad tai yra blogai, atvirksčiai, vaikui gali net patikti, tačiau suvokia, kad tai kas vyksta yra gėdinga. Vaikai slepia  seksualinės prievartos atvejus, nes bijo prievartautojo grasinimų, keršto, vengia prisiminti patirtus skaudžius išgyvenimus, jaučia gėdą, kalbėdami apie tokį įvykį, nes supranta, kad visuomenėje tai smerkiama. Psichologų teigimu, motina inceste visada dalyvuja neakivaizdžiai, kartai net apsimeta, jog nieko nemato ir nežino, tačiau palaiko vyro pusę.
Incestas- žalingas asmenybei patyrimas, kuris sukelia seksualinės orientacijos pokyčius, tarpasmeninių santykių pakitimą, pažinimo procesų sutrikimą ar net potrauminį stresinį sindromą. Dažnai vaikystėje patirta seksualinė prievarta gali sąlygoti psichologinių problemų atsiradimą. Asmenys linkę save nuvertinti, jiems būdinga depresija, kartais pereinanti į bandymą nusižudyti ar savižudybę. Daug kartų patirtas seksualinis smurtas sukelia ir fizinius skausmus, emocinius pokyčius: neigimą, disociacijas, depersonalizacijas, amneziją. Moterys patyrusios incestą vaikystėje jaučiasi izoliuotos, išstumtos iš gyvenimo, jaučia kaltę. Verta atkreipti dėmesį į tai, jog seksualinės prievartos aukos, užaugusios, pačios gali tapti prievartautojais.
Kraujomaišos atvejis šeimoje nebūtinai turi būti siejamas tik su prievarta ar seksualiniu išnaudojimu. Yra asmenų, kurie tokius santykius pasirenka savo noru, nieko neverčiami, nelaiko savęs bepročiais ar iškrypėliais. Nepaisydami visuomenės nuomonės gyvena, myli ir kuria šeimą, todėl dažnai atsiskiria nuo aplinkinių. Tai daryti yra priversti nes tokoio pasirinkimo netoleruoja giminaičiai, draugai ir kiti asmenys.

Incestas gyvūnų tarpe

Incesto vengimas žmonių grupėje yra genetiškai užprogramuotas. Gyvūnai poruodamiesi laikosi griežtų taisyklių, jei tai nekenkia jų rūšies išnykimui. Žmogbezdžionių ir bezdžionių tarpe intymios motinų-sūnų bei tėvų- dukterų sueitys pasitaiko labai retai. Dauguma žinduolių, kai tik subręsta, tuoj palieka gimtąjį lizdą. Kai šeima mišri (pvz., dirvinės pelės, rusvosios voverės, žebenkštys), t.y. kai yra jaunų patelių ir patinų, pastarieji privalo iškeliauti toliau. Kai kurie etologai mano, jog tokia ”emigracija” gyvūnai sąmoningai sumažina poravimosi tarpusavyje galimybes. Tačiau kiti mokslininkai (R.Tilson) mano, kad toks jauniklių iškeliavimas nėra bėgimas nuo kraujomaišos. Kai kurių rūšių gibonų atžalos nepasilieka šeimoje dėl to, kad ilgainiui tėvas ar motina pasidaro agresyvūs tos pačios lyties savo subrendusiam vaikui. Baimindamasis jauniklis keletą mėnesių laikosi atokiau nuo globėjų, kol pagaliau juos visai palieka, nors kartais pasitaiko našlystės atveju, kai motina gali imti poruotis su vyriausiuoju sūnumi. Šiuo atveju tik esantis varžovas- tėvas gali priversti jauniklius palikti šeimą ir taip išvengti kraujomaišos. Jauniklių emigravimas nėra vien bėgimas nuo kraujomaišos. Jaunikliai patinai nukeliauja toliau nei moteriškosios giminės atstovės. Taip seserų ir brolių poravimosi galimybė sumažėja. Tačiau etologai dar neturi tvirtos nuomonės, ar šios nevienodo atstumo kelionės tėra tik kraujomaišos išvengimo būdas. Daugelio žinduolių poligamiškų šeimų (kalnų švilpikų, liūtų, antilopių) tik jaunikliai patinai privalo iškeliauti. Taip kraujomaišos rizika tarp motinos–sūnaus ar sesers–brolio yra labai maža. Jaunos patelės lieka šeimose ir čia dauginasi, nors etologų tyrinėjimai rodo, kad tėvas labai retai atstoja joms patiną. Žiauri konkurencija tarp patinų neleidžia tėvui ilgai išlikti ”haremo” vadu, jis nustumiamas kitų varžovų todėl retai atsitinka, kad jaunos patelės–dukterys lytiškai subręstų ir galėtų daugintis dar esant tėvui ”valdžioje”. Taigi negailestinga konkurencija tarp patinų gerokai sumažina tėvo ir dukters kraujomaišos atvejus. Ne visose poligamiškose šeimose patelės vienodai reaguoja į savojo patino išstūmimą ir svetimųjų viengungių atėjimą. Kai kuriose šeimose subrendusios ir mažų palikuonių turinčios patelės būna labai priešiškos atėjūnams, nes žino, jog šie pergalės atveju negailestingai susidoros su jų mažyliais. Jaunos patelės, priešingai, atrodo nori kuo greičiau atsikratyti savojo patino, dažniausiai ”tėvo”, taigi šitaip išvengia kraujomaišos.
Kai kurių rūšių žinduoliai renkasi kraujomaišą, pvz., plikieji žemkasiai (Heterocephalus glaber). Tai po žeme gyvenantys graužikai, visiškai be plaukų ir akli. Jie labiausiai paplitę Afrikos dykumose, gyvena didelėmis kolonijomis ir labai domina etologus. Tik keletas iš jų gausios kolonijos dauginasi, palieka palikuonių – tai ”karalienės” patelės ir keli patinai. Visi kiti rūpinasi kitomis problemomis, pvz., maistu ir gynyba nuo priešų. Įdomu, kad plikieji žemkasiai poruojasi tarpusavyje, t.y. brolis su seserimi, motina su sūnumi ir pan. Tai kraujomaišos reiškinys. Vidutinis giminingumo koeficientas tarp dviejų tos pačios kolonijos individų siekia 80 procentų! Daugelis mokslininkų mano, jog šiai rūšiai gresia išnykimas, nes lytiniai santykiai tarp giminiškų individų katina mutacijas, išsigimimus ir pan. Pasirodo, jog jie poruojasi tarpusavyje todėl, kad jiems labai sunku akliems migruoti iš vienos tolimos dykumos vietos į kitą. Labai retai kuriam pavyksta nusigauti iki svetimos kolonijos, daugelis kelionėje nugaišta. Taigi sąlygos priverčia plikuosius žemkasius poruotis tarpusavyje, nors patelės ”karalienės” mieliau renkasi svetimos kolonijos patiną nei savąjį. Beje, svetimuosius jos labai gerai atskiria iš kvapo. Taigi patelės labiau vengia kraujomaišos nei patinai.
Šaltiniai:
R. Brasch, „ Kaip prasidėjo seksas“, K., Šviesa,1997m

 V.G. Gitinas, „ Tas žiaurusis gyvulys- vyras“, V., Naujoji Rosma. 2000m.
 Mokslas ir gyvenimas, Nr.2, 1998m. p13
 Psichologija Tau, Nr.3, 20002m. p.10-11
 L. Rupšienė, „ Smurtas prieš vaiką šeimoje ir visuomenėje“, Klaipėdos universiteto leidykla, Klp, 2001m.
 Z. Šnablis, „ Seksologijos pagrindai“, V., Mokslas,1990m.
 Http/www.ausis.gf.vu.lt

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s