apsauga nuo jonizuojančios spinduliuotės ir nuo nuodingų medžiagų poveikio

Žmogus, nuo pat savo gimimo, kiekvieną dieną yra veikiamas foninės jonizuojančiosios spinduliuotės. Ką paprastai įsivaizduojame išgirdę žodį radiacija?… Atominę elektrinę arba rentgeno kabinetą, o gal saulės spinduliuotę… Dažnai kasdieniniame gyvenime, net nesusimąstome apie tą paslaptingą spinduliuotę. Tačiau natūrali radiacija yra apie mus, o žmogaus sukurti radiacijos šaltiniai veikia mus kasdien. Jonizuojanti spinduliuotė gali turėti skirtingą pavidalą: gali būti elektromagnetinės bangos, sklindančios visomis kryptimis erdvėje šviesos greičiu, arba didelę energiją turinčios dalelės, kurios juda su skirtingu greičiu.
Be naudos, kuri gaunama jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinius panaudojant praktinėje veikloje, jonizuojančioji spinduliuotė kelia rimtą grėsmę žmonių sveikatai. Lietuvoje yra nemažai įmonių, kurios gamyboje naudoja stipriai veikiančias nuodingąsias medžiagas, turime mes Ignalinos atominę elektrinę (dar), Kauno hidroelektrinę, naftos ir dujų saugyklas. Iš aplinkos, per kvėpavimo takus ir per biologinę mitybos grandinę, radionuklidai tampa vienu iš žmogaus radiacinės apšvitos šaltinių. Jonizuojanti spinduliuotė gali pakenkti organizmo ląstelėms arba jas visiškai sunaikinti. Visa tai neigiamai veikia imuninę žmogaus organizmo sistemą – sumažėja atsparumas infekcinėms, onkologinėms, alerginėms ir kitokioms ligoms. Todėl turime suvokti, kad labai svarbu, iškilus pavojui, žinoti, kaip gali apsisaugoti ir apsaugoti savo artimuosius nuo šių žalingų padarinių. Tuo labiau, kad visa tai yra visai netoli, šalia mūsų.
Kaip jau minėjome , žmogų nuolat veikia gamtinės jonizuojančios spinduliuotės, kitaip dar vadinamos radiacija. Natūralų gamtinį radiacijos foną sudaro: kosminė spinduliuotė, radioaktyviųjų medžiagų skilimas žemės plutoje, radono spinduliavimas ir kiti natūralūs jonizuojančios spinduliuotės šaltiniai. Radiacijos poveikio nejaučiame, negirdime, neužuodžiame, bet jos biologinis poveikis žmogaus organizmui priklauso nuo gautosios dozės. Paskaičiuota, kad žmogus per metus gauna apie 2,0 µSv (mikrorentgenų per valandą) gamtinės apšvitos dozę, kuri yra nepavojinga. Net labai maži radionuklidų kiekiai kenkia žmogaus organizmui. Gamtinės jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis gyviems organizmams laikomas nekenksmingu, bet dėl žmogaus veiklos bei avarijų, į aplinką gali patekti daugiau radioaktyvių medžiagų. Šis pavojus gali bet kada iškilti. Pvz.: įvykus avarijai Ignalinos atominėje elektrinėje ar kaimyninių šalių atominėse elektrinėse, įvykus avarijai pervežant radioaktyviąsias medžiagas ir t.t.
Įvykus tokiai nelaimei, pagrindiniai pavojingi veiksniai ir padariniai:
* žalojantis radiacijos poveikis,
* išorinė ir vidinė organizmo apšvita,
* maisto produktų ir geriamo vandens užteršimas,
* teritorijos užteršimas jonizuojančia spinduliuote.

Veiksmai pavojaus atveju
Mūsų dabartinėje sistemoje, apsaugai nuo jonizuojančios spinduliuotės, naudojamos teisinės, fizinės ir technologinės priemonės. Radiacinių avarijų prevencijos ir jų padarinių likvidavimo tvarką bei atsakomybės pagrindus nustato Branduolinės energijos bei Radiacinės saugos įstatymai. Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo tvarką reglamentuoja Pramoninių avarijų prevencijos, likvidavimo ir tyrimo nuostatai. Juos tvirtina Vyriausybė. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas yra kompetentinga institucija, kuri organizuoja ir koordinuoja valstybės priežiūros ir kontrolės institucijų veiklą pramoninių avarijų prevencijos ir likvidavimo srityje. Jų tikslas – užtikrinti žmonių apsaugą vežant, saugant, naudojant, remontuojant jonizuojančios spinduliuotės šaltinius bei avarijų metu.
Mes patys taip pat turime įsisąmoninti ir diegti savo vaikams žinias, kaip elgtis branduolinės nelaimės atveju, kai susprogdinamas branduolinis užtaisas ar įvyksta stambaus masto nelaimė. Kai į aplinką patenka milžiniški kiekiai radioaktyviųjų medžiagų aerozolių, dulkių, dūmų, garų, kurių debesys ilgainiui pasklinda plačioje teritorijoje (pvz. Černobylio 1986 m. atominėje jėgainėje). Priklausomai nuo oro masių srautų bei kitų sąlygų atmosferoje, gali apkeliauti visą Žemės rutulį, sukeldami aplinkos radiacinio fono anomalijas, kol galiausiai nusėda užteršdami teritoriją. Paprasčiau kalbant, branduolinių nelaimių atveju gali būti užterštos ištisos teritorijos, jose esantys žmonės, gyvūnai ir augalai. Svarbu žinoti, kad galima tiek vidinė, tiek išorinė žmogaus organų apšvita. Į žmogaus organizmą radioaktyvios medžiagos gali patekti pro nosį, burną, atviras žaizdas ir švitinti iš vidaus.
Todėl mes privalome, išgirdus sirenų gausmą ar sutartinį įmonės pavojaus signalą :
nutraukti darbą ir vykdyti vadovo nurodymus;
esant galimybei įsijungti radiją;
apie pavojų perspėti savo kolegas bei kitus sutiktus žmones;
išjungti elektros energiją, užsukti vandenį, dujas, uždaryti langus bei ventiliacijos angas;
pasiimti turimas asmeninės apsaugos priemones (spec.kostiumus, apsiaustus, dujokaukes, respiratorius ar paprasčiausius vatos ir marlės raiščius ir pan.);
slėptis slėptuvėse, o jei jų nėra, slėpti mūriniuose pastatuose ir jų rūsiuose, užkamšant ventiliacines angas, durų ir langų plyšius.
Pagrindinės priemonės apsaugai nuo radiacijos
Mūsų šalies įstatyminė bazė šiuo atžvilgiu yra preciziškai sutvarkyta. Lietuvos higienų normos HN 73:2001. „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ (Žin., 2002, Nr. 11-388), nustato radiacinės saugos reikalavimus veikiant visoms jonizuojančios spinduliuotės rūšims bei jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių saugumo reikalavimus. Normaliomis sąlygomis gyventojų ir darbuotojų sauga turi būti vykdoma laikantis tam tikrų principų, atsižvelgiant ne tik į įstatyminę bazę, bet ir žmogiškuosius faktorius. Nes dabartinės radiacinės saugos taisyklės, normos ir reikalavimai rašyti žmonių krauju. (Žinomiausios katastrofos, kuriose „dalyvavo” jonizuojantieji spinduliai – Hirosima, Nagasakis ir Černobylis)
Pagrindiniai principai, kuriais remiasi šiuolaikinė radiacinė sauga, yra:
saugos pagrindimas, jos optimizavimas ir apšvitos dozių ribojimas;
praktinė veikla, nuo kurios priklauso ar gali priklausyti papildoma žmonių apšvita, yra priimtina tik tada, kai švitinamiems žmonėms arba visuomenei teikiama nauda yra didesnė už žalą, kurią ši veikla padaro ar gali padaryti (veikla turi būti pagrįsta);
individualiosios apšvitos dozė nuo visų šaltinių, naudojamų visose praktikos rūšyse, neturi būti didesnė už tam tikras ribines dozes (dozių apribojimas);
jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinių ir įrenginių apsaugos priemonės turi būti kaip įmanoma geresnės, t.y. tokios, kad atskirų asmenų apšvitos dozės ir jų tikimybės bei švitinamų asmenų skaičius būtų tokie maži, kokius tik įmanoma pasiekti protingomis priemonėmis, atsižvelgiant į ekonominius ir socialinius veiksnius.
Vertėtų paminėti, kad neapsaugotas žmogus per pirmąsias 6 val gali gauti iki 30 % visos radiacijos dozės.
Bendri apsaugomieji veiksniai nuo ūmios spindulinės ligos ir odos radiacinių nudegimų yra:
slėpimasis slėptuvėse, gerai užsandarintose patalpose (nuo vienetinio šaltinio galima slėptis už priedangos, skydo ekrano, laikytis saugaus nuotolio);
jodo profilaktika;
evakavimas;
kvėpavimo takų apsauga;
gyventojų ir transporto patekimo į užterštą teritoriją reguliavimas ir apribojimas;
maisto produktų, geriamojo vandens bei pašarų apsauga;
žmonių ir rūbų deaktyvavimas (juos purtant ir dulkinant, valant šepečiais, šluotelėmis. Labai svarbu, kad dulkės nepatektų į akis, tad būtina atsižvelgti į vėjo kryptį.);
medicinos pagalba.
Pagal
rūšį ir pobūdį apsaugos priemonės skirstomos į:
Kvėpavimo organų apsaugos priemones (respiratoriai – nuo radioaktyvųjų dulkių, bakterijų ir dūmų, dujokaukės – nuo nuodingųjų medžiagų )
Odos asmeninės apsaugos priemones. Pagal apsaugos pobūdį jos skirstomos į:
a) izoliuojamąsias (lietpalčiai, kostiumai, kurių medžiaga padengta specialiomis
dujoms ir garams nelaidžiomis plėvelėmis;
b) filtruojamąsias, neutralizuojančias kenksmingąsias chemines medžiagas (kostiumai ir kombinezonai iš įprastų medžiagų, impregnuotų specialiais chemikalais, neutralizuojančiais kenksmingąsias chemines medžiagas).
Pagal paskirtį šios saugos priemonės būna :
Kovinės,
specialios.
Darbuotojų apsaugos preimones nuo ά ir β bei kitų spindulių
(Apsaugai nuo α spinduliuotės naudojami kelių milimetrų storio stiklas, aliuminio, popieriaus ir pan. ekranai ar keliolikos centrimetų oro sluoksnis.
Nuo β spinduluotės efektyviausiai apsaugo mažą atominę masę turinčios medžiagos, pvz. aliuminis. Medžiagos, turinčios didelę atominę masę (švinas, volframas ir kt.), efektyviausiai sulaiko γ spinduliuotę.
Apsauginiai drabužiai gaminami iš švinuotos gumos. Apsaugai nuo neutroninės spinduliuotės naudojamos medžiagos, turinčios vandenilio, bei berilis, grafitas).
Apsaugos priemonės tai visuma asmeninių, kolektyvinių, administracinių priemonių, kurių tikslas užkirsti ar sumažinti žalingą ekstremalios situacijos poveikį žmogui, ūkiui, turtui ir aplinkai.
Jos būna dvejopos :
Kolektyvinės (grupei žmonių)
Individualios (asmeninės, jos daugiau skirtos individualiai žmonių apsaugai nuo nuodingų, radioaktyvių ir biologinių medžiagų neigiamo poveikio.)
KENKSMINGOS CHEMINĖS MEDŽIAGOS

Poveikis žmogaus organizmui
Kenksmingos cheminės medžiagos – tai medžiagos, kurios patekusios į žmogaus organizmą pro kvėpavimo takus, virškinimo traktą ar odą, jį veikia neigiamai. Kenksmingųjų cheminių medžiagų poveikis priklauso nuo:
koncentracijos,
pavojingumo (toksiškumo),
patekimo į organizmą būdo.
Šios cheminės medžiagos žmogaus organizmą gali veikti visapusiškai. Tikimybė, kad cheminės medžiagos ar preparatai tam tikromis aplinkybėmis gali pakenkti žmonių sveikatai ar padaryti neigiamą poveikį aplinkai, yra gan didelė. Šiais laikais, kai buityje naudojami cheminiai produktai (buitinė chemija), užteršta aplinka daro žmonėms nuolatinį nematomą, tačiau žalojantį poveikį. Matomi pavojai nutinka, kai pavojingos, kenksmingos medžiagos patenka į aplinką staiga ir netikėtai: pažeidus jų naudojimo, saugojimo tvarką, įvykus avarijoms pramoniniuose ar komerciniuose objektuose, laboratorijose, transporte, teroro akto metu. Tokiais atvejais žūsta, sužalojami ar apnuodijami žmonės, gyvuliai, pažeidžiama gamta, užteršiami pastatai, sunaikinamas turtas.
Visos cheminės medžiagos pagal jų poveikį žmogui yra skirstomos į 4 pavojingumo grupes:
ypatingai pavojingos,
labai pavojingos,
vidutiniškai,
mažai pavojingos.
Pagal pavojingumą sveikatai kenksmingos medžiagos ir preparatai klasifikuojami:
Labai toksiškos medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, labai mažais kiekiais patekę į žmogaus organizmą, sukelia mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus.
Toksiškos medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, mažais kiekiais patekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus prasiskverbę per odą arba kitais keliais patekę į žmogaus organizmą, sukelia mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus.
Kenksmingosios medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, patekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus arba prasiskverbę per odą, arba kitais keliais patekę į žmogaus organizmą, sukelia mirtį arba ūmius ar lėtinius sveikatos sutrikimus.
Ardančios (ėsdinančios) medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, sąveikaudami su gyvais audiniai, gali juos suardyti.
Dirginančios medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, po vienkartinio, ilgalaikio ar pakartotinio susilietimo su oda ar gleivine gali sukelti uždegimą.
Jautrinančios (sensibilizuojančios) medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, įkvėpti ar prasiskverbę per odą, gali sukelti padidėjusio jautrumo reakciją ir tolesnis medžiagos ar preparato poveikis gali sukelti kenksmingų padarinių.
Kancerogeninės medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, patekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus arba prasiskverbę per odą, arba kitais keliais patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti vėžį arba sergamumą vėžiu.
Mutageninės medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, patekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus arba prasiskverbę per odą , arba kitais keliais patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti paveldimus genetinius pakenkimus arba padidinti jų dažnumą.
Toksiškos reprodukcijai medžiagos ir preparatai – tai medžiagos ir preparatai, kurie, patekę į žmogaus organizmą per virškinamąjį traktą, kvėpavimo takus arba prasiskverbę per odą, arba kitais keliais patekę į žmogaus organizmą, gali sukelti nepaveldimus palikuonių pakenkimus
arba padidinti jų dažnumą ir gali pakenkti vyro ar moters lytiniam pajėgumui ar reprodukcijos funkcijoms arba padidinti pakenkimų dažnumą.
Daugeliu atveju, apsinuodijus cheminiais preparatais, pasireiškia šie bruožai:
galvos svaigimas,
pykinimas, vėmimas,
regėjimo sutrikimas,
sutrikusi koordinacija,
sudirginti akių, odos, gerklės ir kvėpavimo takai,
silpnėja kvėpavimas ir širdies veikla.
Pirmoji pagalba: išnešti į gryną orą, duoti pakvėpuoti vandens ar alkoholio garų, būtina medikų pagalba.

Cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo saugos priemonės
Už cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo reikalavimų įgyvendinimą atsakingi cheminių medžiagų ir preparatų gamintojai, importuotojai, teikiantys chemines medžiagas ir preparatus į rinką, profesionalūs naudotojai. Jie privalo užtikrinti cheminių medžiagų ir preparatų tvarkymo reikalavimus.
Galima išskirti tris pagrindinius reikalavimus:
numatyti ir taikyti priemones, šalinančias arba iki minimumo mažinančias kenksmingą cheminių medžiagų ir preparatų poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai;
turėti duomenis apie tiekiamų į rinką cheminių medžiagų ir preparatų savybes ir saugos priemones, bei taikyti šias priemones savo veikloje;
teikti naudotojams informaciją apie pavojingąsias cheminių medžiagų ir preparatų savybes, galinčias pakenkti žmonių sveikatai ar aplinkai, taip pat taikytinas saugos priemones, ženklinti tiekiamas į rinką chemines medžiagas ir preparatus.
Dirbant su kenksmingomis medžiagomis ir preparatais, darbuotojams iškyla grėsmė – susirgti profesinėmis ligomis ar apsinuodyti. Labai svarbu žinoti kenksmingų cheminių medžiagų pavojingumą, rizikos pobūdį ir būtinas saugos priemones. Visa tai turi būti medžiagos ar preparato saugos duomenų lape ir pakuotės etiketėje :
cheminės medžiagos ir preparato pavadinimas;
asmens, atsakingo už cheminės medžiagos ar preparato tiekimą į Lietuvos Respublikos rinką, pavadinimas, adresas;
pavojaus simboliai ir pavojaus, susijusiu su cheminės medžiagos naudojimu, nuorodos;
standartinės rizikos fazės, nurodančios konkrečius rizikos veiksnius dėl galimo pavojaus, susijusius su cheminės medžiagos naudojimu;
standartinės saugos fazės, susijusios su saugiu cheminės medžiagos naudojimu;
cheminės medžiagos arba medžiagų, įeinančių į preparato sudėtį, cheminis pavadinimas;
nominalinis preparato kiekis turi būti nurodytas tais atvejais, kai preparatą numatoma siūlyti arba pardavinėti plačiąjai visuomenei.
Bet to nepakanka, būtina ir kitokia prevencinė veikla, užtikrinanti saugumą. Tai pvz.:
gamybą organizuoti taip, kad darbuotojai neturėtų tiesioginio sąlyčio su kenksmingomis medžiagomis. ( gamybos procesų mechanizavimas ir automatizavimas, hermetizacija, izoliacija, valdymas per atstumą ir t.t);
kenksmingųjų medžiagų, naudojamų gamyboje, pakeitimas ne tokiomis kenksmingomis arba nekenksmingomis;
teisingas vėdinimo sistemos parinkimas;
darbuotojų informavimas apie kenksmingąsias medžiagas, su kuriomis jie dirba, ir saugių darbo metodų mokymas;
tinkamas asmeninių apsauginių ir saugos priemonių parinkimas ir naudojimas;
asmeninis monitoringas.

Kovinės nuodingosios cheminės medžiagos
Kovinės nuodingosios medžiagos sudaro cheminio ginklo pagrindą. Cheminio ginklo paskirtis – pažeisti priešo kariuomenę, mažinti jų kovingumą, dezorganizuoti kariuomenę ir užnugario objektų kovinę veiklą, masiškai pažeisti gyventojus. Dalis kovinių nuodingų medžiagų naudojamos ūkyje: tai ciano vandenilis, fosgenas ir kt., taip pat fosforo organinės medžiagos: pesticidai, herbicidai, insekticidai ir kt.
Kovinė nuodingų medžiagų būsena:
dujos (garai),
aerozoliai,
lašai.
Nuodingosios medžiagos į organizmą patenka kvėpuojant (per odą, žaizdas ir virškinimo traktą). Šios medžiagos sukelia onkologines ligas, išsigimimus, padidina organizmo alergiškumą, veika lytines liaukas, dar negimusius kūdikius. Pagrindinė nuodingų medžiagų savybė – jų nuodingumas vertinamas apsinuodijimo doze, ji priklauso nuo medžiagos nuodingumo ir jos patekimo į organizmą būdo. Kovinės nuodingosios medžiagos:VX, zarinas, zamanas; Ipiritas; Ciano vandenilis, cholcianas; Fosgenas, difosgenas; Z, LSD; CS, CR, chlorpikinas. Visos šios medžiagos labai pavojingos ir greitai pažeidžia žmogaus organizmą.
Apsisaugoti nuo šių nuodingųjų medžiagų, naudojamos filtruojamosios dujokaukės, izoliuojamieji kvėpavimo aparatai, odos apsaugos priemonės. Jeigu nuodai nuo odos pašalinami per 2 min., tai saugumas garantuojamas 80%, per 5 minutes – 30%, po 10 minučių nukenksminimas jau nebeveiksmingas.
Prie cheminio ginklo taip pat priskiriami ir toksinai. Toksinais vadinamos baltyminės, augalinės, augalinės, gyvulinės arba mikrobinės kilmės labai nuodingos cheminės medžiagos. Botulizmo toksinas – stipriausias mirtino poveikio nuodas. Kelios dešimtosios gramo jau yra pavojingos gyvybei.

Taigi..
Gyvendami šiuolaikiniame glabalizacijos laikotarpį, mes labai retai susimąstome kiek visa tai kainuoja Mūsų aplinkos ir mūsų pačių sveikatos atžvilgiu. Koks mažas tas žingsnis, kuris mus skiria nuo katastrofos. Analizavimas ir suvokimas jonizuojančios spinduliuotės bei cheminių medžiagų poveikio, leidžia mums nors keliais žingsniais nutolinti tą katastrofą. O dar geresnis žinojimas ir mokėjimas kaip geriausiai nuo jų apsisaugoti, garantuoja tiek mums, tiek mūsų vaikams šviesų rytojų. Darbe buvo plačiai apžvelgtos tinkamiausios priemonės, su kuriomis galima sumažinti ar visiškai panaikinti šių preparatų žalą. Todėl reikia visiems stengtis, kad tos apsaugos priemonės būtų tinkamai panaudojamos, sugebant apsaugoti save bei šalies aplinką nuo kenksmingų medžiagų ir radijacijos.
.
NAUDOTA Literatūra:
Milašauskas A. ir kiti. Civilinės saugos pagrindai.- V., 1966.
Kisinas E., Radiacinės, cheminės ir biologinės apsaugos priemonės. Mokymo priemonė . V.: KAM Krašto apsaugos mokykla, 1993.
Lietuvos Higienos normos HN 73:2001. „Pagrindinės radiacinės saugos normos“ (Žin., 2002, Nr. 11-388),
Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas. Žin., 1998, Nr. 115-3230.
Lietuvos Respublikos radiacinės saugos įstatymas. Žin., 1999, Nr. 11-239.
http://www.civilinesauga.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=29
http://www.vdi.lt
http://www.sam.lt

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s