uzgavenes

Posted: August 3, 2010 in BURTAI

UŽGAVĖNĖS- ŽIEMOS IŠLYDĖJIMAS

Užgavėnės- išskirtinė metų diena. Pastovios datos Užgavėnės neturi. Jos priklauso nuo kilnojamos Velykų šventės, todėl. kaip ir Velykos, kasmet yra vis kitu laiku, tarp vasario 5 ir kovo 7 dienos. Liaudiškuose Užgavėnių dienos papročiuose susipina tiek krikščioniškos, tiek ikikrikščioniškos lietuvių kultūros elementai.
Netgi ankstyvos Užgavėnės laikomos pavasario pradžia, ir įvairiais veiksmais stengiamasi paspartinti pavasario pradžią, arimą ir vasarojaus sėją. Kaip pasakojo Emilija Šerelienė, Užgavėnių dieną būtinai reikia išvažiuoti kuo toliau iš namų.
Dauguma mūsų kalbintų pašnekovų teigė, kad ypatingas dėmesys per Užgavėnes skiriamas sočiam pavalgymui. Tai lemia gerus metus.
Reikšmingiausia Užgavėnių dalis- persirengėlių vaikštynės po sodybas. Improvizacijos, dainos, šokiai, muzika, juokas, vaišinimas blynais. Karnavalininkai pašėloję, pasivaišinę sudegina Morę. Morės deginimas- tai žiemos negandų sunaikinimas. Pasak J. Kanapecko Morės deginimo paprotys yra atkeliavęs iš žemaitijos.

KAUKĖS

Užgavėnėms ruošiamasi kaip didelei šventei. Svarbiausia , kad Užgavėnių drabužis nebūtų kasdienis, jis turi būti kažkuo išsiskiriantis, neįprastas. Veidą paslėpdavo po kauke. Pasak A.Židonytės Užgavėnių dieną merginos persirengdavo vyrais, o vyrai persirengdavo moterimis. Labai dažnai persirengdavo čigonėmis ir čigonais. Kiekvienam reikėjo išradingumo, kad atkreiptų dėmesį, kad už kitus būtų juokingesnis. Ne vienas kaukėmis pradėdavo rūpintis dar vasarą – jeigu nepasidarydovo kaukės, tai bent miške aptiktą šiam reikalui tinkamą medžio ar žievės gabalą pasidėdavo į saugią vietą. Mėsiedui baigiantis, vyrai sukrusdavo taisyti pernykščius apdarus ir ruošti naujus, drožti kaukes. Be medžio ir žievės, kauke dar darydavosi iš seno kailio,o vėlesniais laikais – ir iš popieriaus. Tačiau mūsų kalbinti pašnekovai teigė, jog specialių kaukių nesidarydavo, bet veidą išsitepdavo suodžiais arba anglimis.
Visi svarbiausieji Užgavėnių tipai buvo iš kasdieninės kaimo aplinkos. Paprastai kaukės turėdavo seno, negražaus žmogaus bruožų – buvo išryškinama nosis, iškreipiamos retadantės burnos, daromos asimetriškos akys. Plaukams , barzdai, ūsams panaudodavo avikailį, ašutus, linus, pakulas. Vienos kaukės būdavo išraiškingesnės, su didelėmis kumpomis nosimis, kitos- visai be jų. Kaukes prie galvos pririšdavo virvute. Užgavėnių kaukės, kokios jos bebūtų baisios, visos šypsosi.
Tuomet, kai persirengėliai kaukių nebesidėdavo, veidą (ūsus, barzdas, skruostus) išsipaišydavo anglimi, suodžiais arba net burokų ,,rasalu”.
Vyrai vilkdavosi senais kailiniais, prieš tai juos išsivertę, audavosi išverstomis kailinėmis kelnėmis, moterys užsinerdavo ilgus sijonus. Ypač populiarūs buvo ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,vengrai”, ,,arkliai”, ,,ožiai”, ,,gervės”, ,,velniai”, ,,raganos”, ,,giltinės”. Būtini Užgavėnių eitynių dalyviai- Lašininis su Kanapiniu ir didžiulė moters arba vyro iškamša, vadinama More, Kotre ar Gavėnu.

,,Žydai”

Žydas buvo nuolatinis kaimiečio ryšininkas su miestu, smulkių, bet moterims būtinų prekių tiekėjas mainais į įvairias atliekas. Kitoks žydo gyvenimo būdas (ir šventės dienos nesutampa, ir meldžiasi kitaip, ir savaip šneka, ir žemės nedirba), nors žemdirbiui buvo gerai žinomas, bet sunkiai suvokiamas. Po Užgavėnių jo ,,kromelyje” atsiranda dar ir silkių. ,,Žydo”, vadinamo dar ,,kupčium”, kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai- kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą- grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja- kojinė su puodų šukėmis, dažnai dar pelenais apibertomis. Visuomet tarp ,,žydų” būna ir viena ,,žydė”. Jos kaukė- kaip ir ,,žydo”, tik be barzdos ir ūsų.
,,Čigonai” vilki spalvotais suplyšusiais drabužiais, vyrai- su bizūnais, moterys- su vaiku (lėle) ant rankų. Jie dažniausiai būna be kaukių, tik veidus išsiteplioja suodžiais. Šie Užgavėnių veikėjai ypač buvo populiarūs Aukštaitijoje, Žemaitijoje rečiau sutinkami (Šilalė, Žagarė).
,,Arklį”, arba ,,raitelį”, darydavo įvairiai. Kupiškėnai riestą arklio kaklą ir galvą pasisiuva iš medžiagos atlaikų, prikiša juos šiaudų, šieno, kad kaklas ir galva būtų standūs. Arklio kaklą pritaiso prie pagalio, kurį raitelis apžergia panašiai kaip tikrą arklį. Prie kito pagalio galo, už raitelio, padaro arklio pasturgalį ir su diržais jį stipriai pririša prie raitelio liemens. Karčius ir uodegą daro iš gražiai iššukuotų linų. Kumelio uodegą įtraukia į tam tyčia pasturgalyje įtaisytą vamzdelį, kad stipriai laikytųsi ir dailiai gulėtų. Tada arklį gražiai iki pat žemės apdengia gelsvomis gūniomis, kad raitelio kojų nesimatytų. Raitelio rankoje- stirnakočio bizūnas. Pats raitelis dailiai apsivilkęs: po kaklu parištas kaklaraištis, ant galvos kepurė. ,,Arklys” buvo daromas kitaip. Du nugaromis sustoję vyrai surišami, tarp jų pridedama pagalvių. Vienas vyras rankose laiko padarytą arklio galvą, antras- šluotą, tai yra arklio uodegą.
,,Ožys” irgi daromas įvairiai. Griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Padubysio apyl. rėmui panaudodavo važlankį, jo galus sujungę virve. Į rėmo vidų, susilenkęs devyniasdešimt laipsnių kampu, įlenda žmogus, taip, kad virvė būtų ant peties, o važlankis- galais į viršų.
,,Malpa” (beždžionė). Ją dažniausiai vaidindavo moteriškai apsirengęs vyras. Ant galvos dedamas rėtis, ant jo užneriami marškiniai, rankovės įtraukiamos į vidų, apykaklė susegama, kaklas aprišamas skarele taip, kad pro apykaklės tarpą būtų galima matyti. Marškinių apačia sukišama į naminį sijoną. Kiti ir ant rėčio nerdavo ne marškinius, o sijoną, paskui viršuje jį surišdavo. ,,Malpos” liemenį apsiausdavo ilga sermėga. Per jos rankoves kartais pernerdavo pagaikštį- tai rankos.
,,Kupranugarį” vaidindavo du vyrai: vienas atstodavo priekines, antras- užpakalines kojas. Liemenį padarydavo iš šiaudų ir kailinių (Šiaulių raj. Stačiūnų apyl. Narušaičių k.).
,,Gervė”, kaip Užgavėnių personažas, buvo žinoma jau M.Valančiaus laikais. Ja rengdavosi ilgakojis paauglys arba vyras. Kaukę darydavo įvairiai. Pavyzdžiui , kupiškėnas apsivilkdavo išvirkščius kailinius, kairę ranką palikdavo po kailiniais, dešine pro kailinių rankovę įsitraukdavo į vidų verpstę ir, jos galą prispaudęs prie tais pačiais kailiniais apdengtos savo galvos, vaizdavo gervę.
,,Raganos” vilki senus drabužius, išsidažo suodžiais arba anglimis veidus. Staugia už langų, užeina į vidų.
,,Giltinė”- aukšta, ant drabužių užsiskleidusi didelę baltą drobulę. Akys apvedžiotos anglimi. Kupiškėnai ant dantų dar uždėdavo iš bulvės išpjaustytus retus dirbtinius dantis- jos burna tapdavo panaši į kaukolę. Giltinėms prie ausų būdavo prikabinti žvanguliai, jos nešėsi per petį persimetusios medinį dalgį, rankoje turėjo medžio pagalį- pustą.
,,Velnias” persirengėlių grupėje dažniausiai būna vienas. Jis nedidelis, juodai apsitaisęs, raguota kauke, kartais ir kuprotas, riesta stipriai uodega (ji daroma iš vielos). Kaukė paprastai daroma panašiai kaip ir ,,žydo” tik pritaisomi ragai. Būdavo velnių ir be kaukių- tuomet veidą išsipaišydavo anglimi arba suodžiais, užsidėdavo raguotas kartonines kepures (Luokė).
Retesni persirengėliai. Užgavėnių dieną važiuodavo piršliai, būdavo ir tikrų vestuvių. Bet atsirasdavo ir juos vaidinančių. Štai Šilalės rajone ,,juokdariai, irgi prisirišę skambutį, važiuodavo per kaimą dainuodami, apgaudinėdami mergeles, kurios laukdavo piršlių.

MORĖ

Užgavėnių persirengėliams einant per kaimą, dėmesio centre Morė. Be Morės, žinomi dar kiti pavadinimai: Kotrė, Magdė.
Aukštaitijoje ji nežinoma- aukštaičiai vežiojasi vyrišką Morės pakaitalą. Mūsų pašnekovų teigimu Morės nedegindavo, o skandindavo. Dažniausiai aukštaitijoje Užgavėnės buvo švenčiamos be Morės. Iš pasakojimų nusprendėme, kad ir be Morės Užgavėnės buvo linksmos.
Ant senos, be apkausto rogių pavažos vieno stipino arba specialiai šiam reikalui jos viduryje įtvirtindavo kuolo užmaunamas jau darbui netinkamas vežimo ratas. Vietoj pavažos kartais naudodavo ir apystorę kartį- drūtgalyje įtverdavo stipiną, o prie plongalio pritaisydavo kartį arkliui įkinkyti. Prie glusčio rato stebulės įkypai tvirtindavo dvi statmenas karteles ir jas viršuje surišdavo. Skersai jų pririšdavo dar trečią kartelę- tai Morės rankos. Karteles apvyniodavo šiaudais, ant jų užnerdavo sijoną, apvilkdavo sena liemenėle ar švarku, parišdavo prijuostę, ant galvos- skaelę mazgu už nugaros. Morei iškimšdavo dideles krūtis-,,tai pažymėjimas moters pasileidimo, kaip žmonės sako”.
Morės palyda- ,,žydai”. Jie patys kartais Morę ir traukdavo, tačiau dažniausiai tai būdavo 15-17 metų paauglių užsiėmimas. Jeigu ,,žydai” važiuodavo susėdę į roges, prie jų galo prosokabindavo ir Morės vežimą. Paprastai užgavėnininkų susidarydavo keletas rogių.
Važiuodavo kaimo keliukais ar gatve dažniausiai prieš pietus, neužsukdami pas žmones. Užkeltas ant pavažos vežimo ratas nuolat tai viename tai kitame šone grybšteldavo sniegą ir sukosi, o kartu tartum gyva sukosi ir Morė su botagu bei spragilu švaistydama čia vieną, čia kitą pusę. Kuo greičiau rogės lekia, tuo labiau Morė įsismagina. Taip Morę veža per kaimą. Svarbu išsaugoti ir parasinešti namo bent šiokį tokį panašumą į visomis išgalėmis pagamintą nepamirštamo įspūdžio keistuolę Morę. Daugiausia, žinoma, Morės savybes mėgina vaikai, kolei neparagauja atmintino josm botago čaižo ar spragilo bumbtelėjimo. Vaikams rūpi, ar Morė gyva, ar negyva, kaip ji padaryta, kad tokia stora atrodo. Ar ji Kanapinskio, ar Lašinskio giminės? Kur ji važiuoja, ar tik ji neišveš mėsėdžio?
Praeiviai ir vaikai Morę išjuokdavo, mušdavo pagaliais, sniegais. Nors Morė buvo gaminama savo šalininkų, tačiau antros pusės šalininkai Morę nuteisdavo, pakardavo ant aukštos karties pritaisyto rato ir sudegindavo. Ratas palikdavo nesudegintas, jis saulėtomis dienomis pagal šešėlį parodydavo laiką.
Alantos apyl.(Molėtų raj.), drauge sudegindavo ir kitą iškamšą- tinginio simbolį.

UBAGAI IR VENGRAI

Per Užgavėnes eidavo ir atskiros ,,ubagų” grupelės. K. Čerbulėnas juos pavadino Užgavėnių elgetomis- ,,lalaunininkais”. Dažniausiai tai moterimis persirengę vyrai, rečiau moterys- vyrais. Apsitaiso jie įvairiais skarmalais, vietoj skarų apsigobia senomis lovatiesėmis arba gūniomis pašarui nešti. Už nugarų prisikemša šiaudų- tai kupros, juosiasi irgi šiaudų ryšiais. Veidus išsipaišo anglimis, išsisuodina pelenais. Su ,,ubagais” eidavo ir jų ,,vaikai”. Dar kitus ,,vaikus”, pasidarydavo iš skudurų, nešdavosi ant rankų. Vaikštinėdavo grupelėmis po 3-5, juokingas giesmes giedodami, tų namų šeimininkus šlovindami, kiekvieną šeimos narį apdainuodami, įvairiais būdais išmaldos, nors ,,mažiausio duonos kumpelio prašydami”.

Aš užgimiau siratėle
Ir paaugau ubagėle.
Einu per svietą vargdama.
Visus šunis lodydama.
Kojas naginėmis aunu
Kartais ir batus įgaunu.
Kai niekas niekur nemato,
Turiu gerą aš sveikatą.
Kai tiktai ką sutinku,
Tuojau raišti aš įninku.

Taip dainuodavo ubagės.
Įėję į vidų ,,ubagai” prašo išmaldos. Liepus poterius kalbėti, atsišneka. Sakosi esą pavargę ir išalkę, ,,nenorį gerti it valgyti, bet tik į terbelę įsidėti”.
Riebiai ir be saiko valgant, galima ir susirgti. Tad sotiečius kitų persirengėlių pėdomis lanko ir ,,gydytojai”. Jie iki trečiojo mūsų amžiaus dešimtmečio būdavo ne vietiniai, o ,,vengrai”, kaip ir tie, tikrieji, anksčiau po kaimus nešiodavę vaistus žmonėms ir gyvuliams. ,,Vengrai “ vilkėdavo panašiai kaip anie vaistytojai- juodais švarkais, mėlynomis arba juodomis kelnėmis, batuoti, aukštomis skrybėlėmis, dar ir veidus tamsiau pasigrimavę. Vienoje rankoje nešdavosi kirvio galvą, o maišelyje ir ant peties užkabintoje dėžutėje- buteliukus su įvairių spalvų skysčiais- paprastai ,,rasalais”. Turėdavo jie ir universalaus vaisto įvairioms ligoms gydyti- muilo, ir vaistų nuo persivalgymo, ,,lipučkų” , kurias mergaitės galėdavo patinkamą jaunikį pasitrakti. ,,Vengrai’ paprastai kalbėdavo lenkų – vokiečių kalbų kratiniu.

PASIVAŽINĖJIMAS

Per Užgavėnes visoje Lietuvoje ypatinga reikšmė buvo teikiama pasivažinėjimui – ir arklius geresnius pasikinkydavo, ir važiuodavo sparčiau negu kasdien buvo įprasta. Važius ir arklius išpuošdavo: iš karčių supindavo kasas, įrišdavo kaspinų, ant kaklų žvangulius užnerdavo arba varpelius pakabindavo. Pasivažinėti važiuodavo po pietų įvairaus amžiaus žmonės, bet dažniausiai jaunimas. J. Jurevičius pasakojo, kad jaunystėje švęsdami Užgavėnes pasikinkydavo arklius, prisisodindavo į roges merginų, ir visą dieną vėžindavosi po laukus.
Koks pasivažinėjimo tikslas, aiškinta įvairiai. Pats populiariausias, ypač moterų ir merginų,- būsimas linų derlius, lino aukštis. Prie Sartų ežero gyvenantys aukštaičiai sakydavę, jeigu per Užgavėnes kuris užmirštų pasivažinėti, tai būtų jam liūdnos ir Velykos, tektų pėsčiomis atgal- namo grįžti iš bažnyčios.
Buvo svarbus ir pasivažinėjimo pobūdis. Sakydavo, kuo toliau nuvažiuosi, tuo ilgesni augs linai. Išvažiavę pasivažinėti vyrai iššokdavo iš rogių prie lauko, kuriame bus sėjami linai, patrypdavo vietoje ir keletą kartų pašokdavo į viršų- taip darydavo, kad linai aukšti augtų. Jei besivažinėdami vyrai išvirsta iš rogių, dar geriau- linai virste virs iš dirvų, ir kuo daugiau kartų virstama, tuo geriau. Tad važnyčiotojai keleivius, ypač kai važiuodavo daug jaunimo, ir tyčia į sniegą išversdavo.
Per Užgavėnes svarbu pravažinėti arklius, kad jie geriau sektųsi. Liaudies manymu tą dieną pravažinėtas arklys esąs labai tvirtas, ir jokie piktų arklių nužiūrėjimai jam nekenkią. Buvo sakančių, jog važinėtis reikia todėl, kad arkliai būtų be ydų, nesibaidytų, būtų riebesni, pirktų kupčiai. Reikia, kad arklį kas nors aplietų, ,,tada jis bus spraunesnis ir pilnai subręs į drūtumą”.
Važinėjantis nemažai dainuojama. Giedotos ir sutartinės, tik jų užrašyta gana mažai. Jų tekstai paprastai susiję su Užgavėnių papročiais. Ypač buvo populiarios šios sutartinės:

Čiuž čiužela,
Vežk, vežela.
Geras kelias, čiūto,
Blogas arklys, čiūto.
Arba:
Čiužoj- važevoj, tek martela, daunoj.
Rymo, tūto, rymo, tūto.
Būdavo tokių, kurie ,,atminimui čiužinėdavo”, važiuojantiems ėmus giedoti, juos liedavo vandeniu. Ir pačiose sutartinėse aptinkamas laistymosi įvaizdis-,, važis prašė vandenėlio”. Sutartines giedodavo tik išvažiavę pasivažinėti, kad jas giedotų lenktyniaudami ar ,,vežiodami bites”- neužfiksuota. Dažniausiai pasivažinėtojai dainuodavo įprastas dainas, ypač apie linus, girią ir paukštelius.
Trūkstant arklių, jaunimas važinėdavo rogutėmis ar rogėmis nuo kalnelių. Kur aukštesni kalneliai, susiburdavo ir keleto kaimų jaunimas. Iš jaunų merginų buvo reikalaujama, kad užkoptų į patį aukščiausią kalną, tada linai aukštesni užaugs.

LAŠININIO IR KANAPINIO MŪŠIS

Užgavėnių popietę tai vieni,tai kiti įsimaišę į kitų persirengėlių būrelius, slankioja Lašininis su Kanapiniu (dar vadinami ,,poniškai”- Lašinskis ir Kanapinskis). Vienas jų atstovauja riebiajam mėsiedui, kitas_ gavėnios pasninkui. Vakarėjant tarp jų prasideda nesutarimai. Galutinis kivirčo rezultatas- pasninko įteisinimas. Užgavėnių vakare ,,alkanųjų kova su sočiaisiais” XIXa. – XXa.pradžioje buvo paplitusi visur Lietuvoje.
Lašininis simbolizuoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda. Jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis – liesas, apdriskęs, skrybėlę apsijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais. Rankoje turėdavo didelę lazdą Lašininiui iš kaimo vyti.
Lašininis su Kanapiniu paprastai stūmdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiose vietose – kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose,- kad tik matytų žmonės. Aplink Lašininį su Kanapiniu susidaro du būriai. Vieni lydi Lašininį, kiti pargabena Kanapinį. Kovotojai – įvairūs ,,gyvuliai”, ,,žvėrys”, ,,paukščiai”, keisti raiteliai- ,,lašininskiečiai”, stori, riebūs, o ,,kanapinskiečiai”- išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. ,,Kovotojai” būna tikrai nuostabūs, labai sumanūs- juokingi pasikalbėjimai, lakios dainos, keisti ginklai, pati kova, sako, – reik juoktis šonus susiėmus. Dėl to rimtai ruošiamasi, ir ne tik pastarosiomis dienomis,- pašnibždesiai apie tai eina nuo Kalėdų. Ruošą baigia pirmadienį. Nuslepia net nuo namiškių, kad staiga pasirodžiusios eisenos būtų juo įspūdingesnės. Kovos pabaigoje paprastai nelaukiama pasirodo Morė. Morė stebi kovos eigą, vis sukaliodamasi aplink iš pradžių dideliu ratu. Paskui ratą mažindama, kolei, persimetusi prie ,,kanapinskiškių” nulemia liesiųjų pergalę.
Lašininis, paprastai net neatsiglėbesčiavęs ir neatsibučiavęs, po kautynių pabėga. Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, ką dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką įmantraus – kartaus ir sūraus- gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų, eidamas per žmones siūlydavo kanapių pieno, čiulkio ir silkės.

VAKARĖLIS

Vakare Morė, ,,žydai”, ,,čigonai”, ,,ubagai’, ,,žvėrys” ir ,,paukščiai” šėlsta, šunis lodo,kol kur nors sodyboje užtinka muzikantą. Tačiau dažniausiai renkasi į nuolatinę vietą, kur troba didesnė. Čia suvirsta visas kaimas. Tada neretai ir smuiką ar armoniką pakeičia buteliai, puodai, žagrių noragai ir kiti skambantys daiktai. Kai tik užgroja muzikantas, kaukės skrenda į kampą, mergos ,kad ir žiemą, nusispiria apavą, bernai šoka apsiavę, ir taip iki gaidgystės, kol šeimininkas išvaro. Tiko čia įvairūs šokiai, rateliai, dainos, žaidimai. Vakarėlyje ,,žydai” veda šokti savo ,,žydes” ir visas kitas, atėjusias į vakarėlį. Kai šoka ne su ,,žydu”, ištepa jam rankas ir veidą suodžiais,kurių turi susipylę pilną pirštinę ar kojinę.
,,Čigonai” ir jų bendrininkai susinešdavo ,,pasivogtus” daiktus- puodus, apavą, šaukštus. Kartais dargi vištų ir kt. Savininkai tą
patį vakarą turi juos išsipirkti- pašokti, padainuoti ir t.t. dažniausiai išpirkoms vadovavo tų daiktų savininkų vaikai- taip jie bent kartą per metus priversdavo savo tėvus išsipirkti savo daiktus ir drauge pasilinksminti. Kitus daiktus ir pasilaikydavo.

VALGIAI

Užgavėnės – paskutinė žiemos mėsiedo diena, per kurią daug valgoma, ypač mėsiškai. Iš pat ankstyvo ryto moterys kepa, verda. Sunkesnių darbų jau nedirbama. Net buvo sakoma, jeigu sunkiai per Užgavėnes dirbsi, tai ,, per visus metus nebus poilsio, nepabaigsi darbų”(Molėtų raj. Alantos apyl.Runionių k.). Užgavėnės buvo ir kai kurių darbų užbaigimo riba. Visi iki Užgavėnių skubėdavo išsikulti javus- sakydavo, jeigu patingėsi, pelės sukapos. Ypač daug nelaimių Užgavėnių dieną galinčios prišaukti verpiančios moterys: rūdys arba kirmys mėsa (kumpiai, lašiniai), rūdimis apsitrauks linai, siūlai ir drobulės, pelės audeklus kapos, kirmėlės kopūstus ės, avys kvaituliu suksis, gyvulių žaizdose atsiras kirminų, jaučiai ariant seilėsis. Nepatartina per Užgavėnes ir siūti, nes vasarą gali avims galvos suktis, lopyti baltinius- tada pirštai tvinks, ėriukai bus margi. Negalima ir malti, nes vėjas plėšys stogus. Nešukuok ir neplauk per Užgavėnes galvos- tai ji bus švari, gerai augs kasos, vištos nekapstys ,,rasodos” ir darželyje gėlių.
Visi ruošdavosi šventei- priešpiet gamindavo valgius, taisėsi drabužius, o popiet jau ir pati šventė prasidėdavo. Anksčiau net kai kurių dvarų žmones nuo pietų iš darbo paleisdavo. Kalbėdavo, ypač Žemaitijoje, kai kur ir Aukštaitijoje (Dusetų, Kupiškio, Salako, Švenčionių, Treveriaus apyl.), kad tą dieną reikia valgyti 12 kartų. Būta manančių, kad per Užgavėnes valgyti reikia 9 kartus (Aukštaitija, Akmenės, Dauglaukio, Girkalnio, Igliškėnų, Mažeikių,Padubysio,Papilės, Raseinių, Šiluvos apyl.) ar 7 kartus, nes septynias savaites teks pasninkauti.
Šiame šimtmetyje visoje Lietuvoje tradiciniai Užgavėnių valgiai- įvairiausi blynai (sklindžiai). Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje šia proga iš įvairiausių kruopų, žirnių ir daržovių buvo verdamas šiupinys. Jis pateikiamas giliame dubenyje, kurio viduje būna kiaulės ausis arba uodega. Laimingiausias tas valgytojas, kam atitenka šios šiupinio dalys. Užgeriama per Užgavėnes gira, alumi.
Žmonės sako: ,,Kas per Užgavėnes sotus, tas sotus ir visus metus”. Todėl niekas neatsisakydavo nuo Užgavėnių vaišių. Šeimininkė ta proga padengdavo stalą ir žiūrėdavo, kad visą dieną ir vakare ant stalo būtų valgių. Iš nevaišingos šeimininkės Užgavėnių karnavalininkai vogdavo virtuvės rakandus, puodus, kuriuos slėpdavo, užkeldavo ant stogo ar net uždėdavo ant kamino. Todėl visos šeimininkės, nenorėdamos būti šykščiomis vadinamos, vaišindavo kaip sugeba linksmus Užgavėnių karnavalininkus.
Kiti tomis dienomis valgydavo 6, 8, 12 (Švenčionys) arba 3, 6, 12 kartų.

Šiurpinys. Tai pats senoviškiausias Užgavėnių patiekalas. Jis buvo verdamas iš žirnių, pupelių, kruopų, bulvių, įdedant kiaulės galvą, kojas, uodegą, rečiau- lašinių.
Ypatinga reikšmė šiurpinyje buvo teikiama kiaulės uodegai. Sakydavo, kad tas, kuris valgydamas ją ras, pirmas ir ves(Šilalės raj. Nevočių k.). Kitur uodegą atiduodavo piemeniui, kad geriau kiaules ganytų (Šilalės raj. Balsių k.). Žemaičių Kalvarijos apyl. Uodegą iš šiurpinio suvalgydavo šeimininkas, ,,kad rugių ir kviečių varpos būtų tokio ilgumo kaip paršo uodega”.
Kiunkė (Viekšniuose – šutienė) – mėsos ir bulvių troškinys, kartais patiekiamas kaip šiurpinio pakaitalas.
Blynai. Dažniau kepdavo miltinius blynus. Kartais į jų tešlą įplakdavo ir kiaušinių. Kiek rečiau valgydavo tarkuotų bulvių blynus, paprastai keptus kaip ir miltiniai, ne krosnyje. Blynai pamažu pakeitė šiurpinį. Jais būtinai vaišindavo svečius. Valgydavo vakare.
Rūgštūs blynai (,,ponpočkos”). Kepdavo iš mielinės apie parą raugintos tešlos. Jie ypač populiarūs Žemaitijoje.
Spurgos (,,pampuškos” – Pakruojo apyl., ,,kropeliai” – Šakių raj. Žvirgždaičiai) – raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose.
Šaltiena – tradicinis Užgavėnių valgis. Ją verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos, šiam reikalui paliktų nuo Kalėdinių skerstuvių.
Kopūstai – labai riebus patiekalas, verdamas su dešra arba mėsa Užgavėnėms visoje Lietuvoje. Valgomi per pusryčius ir pavakarius.
Lakštiniai arba kruopos – paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas. Valgomas prieš vidurnaktį, ,,kai mėsa jau nebelenda”.
Grūdai (rugių, kviečių), virti taukuose ir nusausinti. Juos valgė dar ir po karo (Mosėdžio, Skuodo apyl.).
Miežinis alus. Jį ruošdavo Užgavėnės iš anksto, kiti užsiraugdavo tuoj po Kalėdų. Žiūrėdavo , kad nenusistotų, butų smarkus, aštraus skonio ir kvapo. Alumi vaišindavo svečius, gurkšnodavo patys šeimininkai, ypač senieji, jau nebesuspejantys su užgavėnininkais vaikščioti, besipasakodami apie savo jaunų dienų Užgavėnes.
Per Užgavėnes būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų.Nors jis ir būtų sotus, privalėdavo kiekvieno mėsiško valgio po truputį paimti.
Užgavėnių valgių, priešingai negu Kūčių, ant stalo palikti negalima. Kiekviena šeimininkė turėdavo tai apskaičiuoti, kad visko būtų nei per daug, nei per mažai. Višakio Rūdos apyl.nuo Užgavėnių likus kad ir mažam mėsos gabalėliai, jį įlydydavo į taukus.
Žinoma atvejų, kai Užgavėnių valgio liekanom buvo teikiama ir gydomoji galia. Jos sušeriamos gyvuliams ir paukščiams.
Užgavėnių vakarienei maistą ruošdavo dar su šviesa – buvo manančių, kad, kas per Užgavėnes anksčiau pavakarieniaus, tas anksčiau rugius nusipjaus, visus metus duonelės nepritrūks (Alanta, Puvočiai). Tik ne jaunimas. Ne vienas jų dubenį su Užgavėnių pabaigtuvių valgiu- lakštiniais – apglėbdavo, jau gaidžiams pirmą giesmę nugiedojus.

INTERVIU SU SENELIAIS IŠ ALANTOS SENELIŲ NAMŲ

Kalbamės su Eugenija Bačiuliene, gimusia 1928m., kilusia iš Trumponių.

Vimpautas:Ar Jūsų jaunystėje buvo švenčiamos Užgavėnės?
Eugenija: Švęsdavome, o kaip gi nešvęsi? Iš vakaro ruošdavomės ligi dvylikos. Per Užgavėnes kavalieriai vežiodavo visur su arkliais. Buvo ramu, buvo gera. Seniai buvo tai jau pamiršau daug ką. Ale gerai pamenu, kai užvesdavo ant šieno kupetos.
Vimpautas: Atsimenate kuo persirenginėdavote? Kokios buvo kaukės?
Eugenija: kaukėm tai nebuvo. Daugiau berniokai arba mergaitės drąsesnės (atsirūgo).
Vimpautas: Kokius valgius mamos gamindavo?
E: Visko padarydavo. Per ažugavas daug visko valgydavom, o paskui pasninkaudavom labai trečiadieniais, penktadieniais be mėsos ir be pieno. Ale visvien slapčia rydavom kaimynų klėtį.
Vimpautas: O per Užgavėnes keliaudavote pas žmones, ar tik laukais?
E: Po žmones nekeliaudavom. Sueidavom pas ką nors trobon, tai pašposijam, kas su kaukės, kas be. Turėjom tokį vieną draugą, tai jis viskuo persirenginėdavo: ir meškom, ir briedžiais ir šposus visokius krėsdavo. Dar kartais čigonėm eidavom, o kartą visai niekur nėjom.
Vimpautas: Ar degindavote Morę? Ar dainuodavote ir šokdavote aplink laužą?
E: Laužus tai degindavome ir be Morės, apsieidavome ir be nieko. Kartą degindami išisilnksminom, tai kaip vakar pamenu toks Prunskų berniokas įkrito laužan.
Vimpautas: Ar nieks nesipriešindavo, kad jūs susirinkdavote švęsti Užgavėnes?
E: Niekas nesipriešindavo. Kaip sakiau visi susirinkdavome, visi šposininkai ir šposydavome. Kiti pasižiūrim, pasklausom. Būdavo dvylika valandų, visi išsiskirstom ir po visam. Užgavėnės visąlaik būdavo iki dvylikos švenčiamos.
Vimpautas: Ačiū už pokalbį!

Kalbamės su Vladislava Vaitiekas, gimusia 1930m., kilusia iš Stirnių.

Vimpautas: Ar Jūs švęsdavote Užgavėnes?
Vladislava: Taip švęsdavome (juokiasi).
Aneta: Ir kaip jas švęsdavote?
V: Truputuką išgerdavom, pabaliavodavom, padainuodavom.
Vimpis: O su kaukėm būdavote, ar paprastai susirinkdavote? Ir ar vaikščiodavote pas žmones?
V: Paprastai būdavome be kaukių. Vaikščiodavome per kaimynus.
Vimpis: Ko prašydavote ar pinigų, ar saldainių, ar maisto?
V: Ai ne, pinigų tai tikrai neprašydavome. Mes tik pašokdavom su muzika, pagrodavom,žodžiu, palinksmindavom žmones.
Vimpis: O kaip apie valgius? Ar gamindavote šiupinius, ar kepdavote blynus, gal dar ką nors tokio gamindavote?
V: Taip gamindavome. Kepdavome ir blynus, ir žuvis.
Vimp: O ar nesilaikydavote tokio papročio, kad tarkim per Užgavėnes turit suvalgyti dvylika patiekalų?
V: Taip tiek ir valgydavome.
VImp: O šiaip Jum Užgavėnės likęs kaip gražus prisiminimas?
V: Gražus…
Vimp: O gal žinot kokių nors Užgavėnių dainų?
V: (juokiasi). Tai kad jau ne ką ir teprisimenu.
Vimpauto kotas: Dėkojame už pokalbį!

Kalbamės su Adele Židonyte, gimusia 1924 m., kilusia iš Kurklių kaimo.

Vimpautas: Ar švęsdavote Užgavėnes?
Adelė: Būdavo berniukai mergiotėm persinilkdavo, mergiotės- berniokais. Važinėdavo su rogėmis. Per ažugavos geriau ir pavalgydavom.
Tomas: O Jus pati kokiomis kaukėmis persirengdavote?
A: Aš vyru persirengdavau.
Balsas iš dausų: Kai užeidavote į svečius ar pavaišindavo Jus kuo nors?
A:Vaišindavo. Padarydavo avižinį alų, jo ir vaišindavo. Ir dar miežinį alų gamindavom patys,tai kai pas mus kas užeidavo, tai pavaišindavom. Dar ir į Alantą alų veždavom. Alus būdavo stiprus, geresnis nei parduotuvėse.
Vimpautas: Tai Užgavėnės Jums yra gražus prisiminimas?
A:Gražus prisiminimas visą laiką.
Vimpautas: O ar būdavo kaukės žydelių ar čigonių?
A:Tai čigonėm būdavo apsitaisę. Su skarelėm. Prašydavo pavaražyt žmonės.
Vimpautas: O ar būdavo medinių kaukių?
A: Ne, medinių kaukių nesidarydavom. Mes išsipaišydavom arba pasisiūdavom.
Vimpautas: Ar tikėdavote, kad per Užgavėnės reikia išversti kailinius?
A:Mes išsinerst, taip neišsiversdavom, bet girdėdavom šitą kalbą.
Vimpautas: Kaip Jums ar patinka, kad dar ir dabar vaikai vaikšto persirengę?
A:Patinka. aš kai Aluntoje gyvenau,tai pas mane eidavo.
Balsas iš dausų: Ačiū už pokalbį!

Kalbamės su Jonu Jurevičium, gimusiu 1923m., kilusiu iš Molėtų.

Jonu apsimetęs Vimpautas: Ar jūs švęsdavot Užgavėnes?
Jonas: Švęsdavom, a kaip nešvesi. Važinėjamės, vo, prisisodinę vaikučių vežimėlį.
Jonas: O kokiom kaukėm persirengdavot?
J: Nesirengdavom, tiktai partijos vaikščiodavo apsirengę.
J: Grupės vaikų?
J: Taip.
J: Ar švęsdavot, kai buvote vaikas ar jau kai toks bernas buvot?
J: Ne, kai bernas neuzsiimdavam jau.
Vėl atsivertęs Vimpautas: Jau neužsiimdavot. Kai vaikas buvot?
J: Tai va, vaikai tai apsitaisi čigonais kokiais
Vimpautas: O ar degindavote Morę?
J: Nedegindavom.
Rimantė: Laužus ar kūrendavot?
J: Nekūrendavam. Nebūva mados.
Vimpautas: Ar mėgdavot šokti susirinkę?
J: Nu teip šokdavom. Ooo…(juokiasi,pirščioja,šypsosi)
Vimpaftevskij: Kaip pačias Užgavėnes švęsdavot?
J: Su armonika susirenkam, mat, iki dvylikos valandų.
VIMPAUC: Kokius valgius darydavot?
J: Daugiau iš mėsiškų.
Rimantė: Kiek turėdavot patiekalų paragauti tą dieną?
J: Kaip kas pasgamina (juokiasi).
vimpautukas: Kaip maistą nešdavotės, kiekvienas atsikirai?
J: Ne, jaunimas nevakarieniaudavo bemdrai.
vimpautų berniokas: Tik namuose pavalgydavo?
J: Namuose, namuose. A taip susirenka pašoka, padainuoja iki dvylikas valandų ir baigta.
V: Kaip jūs manote, ar Užgavėnės turėtų būti išsaugotos ir švenčiamos toliau?
J: Nu tai būtinai, turi būti. Čia karta iš kartos eis, kaip politika keisis.
V: O Jūsų tėvai nepasakodavo kaip jie švęsdavo Užgavėnes?
J: Nu tai taip pat švęsdavo jie kaip ir mes.
v: Jūs į arklius įsėsdavot ir važiuodavot?
J: Taip, vežimų pasikinkom. Prisėda pilnas vežimas ir važinėjam. Ažeras ten prie mūsų didelis.Važinėdavam, va. Jeigu Molėtuos gyvenat, Durių ežerą tai žinot.
v: Taip, žinom. Jūs po Molėtus ir važinėdavot?
J: Tai po miestelį nevažinėdavom, ant ažaro važinėdavom.
vv: Linksmindavotės?
J: Teip. Tai ne mes vieni ti.
VImpautas:nori pasimylėti?
J: Taip.
V: Ačiū už pokalbį!

Iš režisieriaus Juozo Kanapecko prisiminimų:

- Iš vaikystės apie Užgavėnes aš jau nedaug ką prisimenu, kadangi tų, gyvų, tradicijų jau nebuvo mano laikais, kada aš jau buvau vaikas, juolab, kad tai buvo pokario metai, 1955 metai. Jie buvo ganėtinai sunkūs ekonomiškai. Bet dar buvo tam tikros tradicijos: ateina, pagąsdina persirengėliai, kažkas ateina baladojasi. Buvo dar madoj, su tėvu pasikinkydavau arklį. Jį papuošdavom. Uždėdavom žvangulius ir važiuodavom. Važiuodavom per kelis kaimus ir važiuojant būtinai reikėdavo išgriūt iš rogių, kažkodėl. O specialiai ušvažiuodavo taip, kur kokia pakriaušė ar kažkas, reiškia reikia švęst. Kiek džiaugsmo ir kiek malonumo, ir kiek visko. O taip daugiau tokių tradicijų lyg ir nebuvo. O Užgavėnės reiškia, kad prasidės Gavėnia. Kada buvo laikomąsi pasninko. Per Užgavėnes kepdavom blynų, daug mėsos patiekalų, riebius valgius darydavom. Užgavėnės buvo daugiau švenčiamos šeimos rate, nors prisimenu, kad eidavo per kaimą dar kažkokie pagąsdinimai, bet jau nebuvo kažkokios ryškios tradicijos. Paaugliai berniokai persirengdavo moteriškėm, o šiaip kokių kaukių tai nebuvo. Nors mano motinos tėvų laikais girdėjau, kad būdavo, bet man augant tokių ryškių tradicijų nebeliko.

Iš mokytojos, režisierės Liucijos Kanapeckienės prisiminimų:

-Man Užgavėnės yra vaikystė, prisiminimai iš vaikystės. Iš metų tolumos atsimenu ir dabar suvokiu, tai yra pagoniškų tradicijų tąsa, be jokios abejonės. Tai buvo bendruomenės šventė. Kiek prisimenu tėvai buvo labai giliai religingi, dar dabar kaime tebestovi pastatytas kryžius (dėl labai konkrečių įvykių), tai buvo kaimo švenčių ir nelaimių susibūrimo vieta. Užgavėnių prasmės nelabai suvokėm, suvokdavom tik tiek, kad tai yra šventė. Skaniau pavalgom, susirenka kiti kaimo vaikai,ateina kaimynai. Mano tėvų sodyba buvo visų įvykių centre.Tėvai labai bendraudavo, priimdavo visus, tai buvo tarsi traukos laukas. Vaikams persirenginėjimas buvo didžiulė atrakcija, gąsdindavom vieni kitus, paaugusius. Svarbiausia, kad suaugę užsiimdavo su mumis, vaidindavo, kad jie mūsų labai išsigąsta. Aš daugiausia žaisdavau su berniukais. Lėlių nesu turėjusi, o žaisdavome mes įsirengę medžiuose namus. Žaisdavom medžiuose visus metus, o per Užgavėnes jie, tarsi, atgydavo: šokinėdavom iš medžių, uždegdavom mažus lauželius, mėtydavom pagalius žemėn…Užgavėnės buvo tik pramoga, bet jautėme, kad ateina ramybės metas. Bet religiniu požiūriu jaunimui tai nebuvo labai svarbu.

Iš Vitalijos Ražickienės (gim. 1933m., kilusi iš Skiemonių apyl.) prisiminimų:

-Kai Užgavėnės, tai ainam, susirenkam jaunimas, apsirengiam gražiai ir ainam šokias.Vakaruojam, dainuojam, šokam iki dvylikas nakties. A pa dvylikas nakties jau viskas baigias. Jokių kaukių nedarydavom. O Pelenų dieną jau niekas niekur nejuda. Gavėnioj ainam jaunimas bažnyčion, atbūnam Pamaldas, tadu atainam namo, a tadu jau ainam rožončiaus, ainam par gryčias kožnas vakaras. Per Užgavėnių šokius grojo akardionai: du, trys, keturi… Buva daug jaunima… Prieš Užgavėnes šokdavam cvingų, polkų, krapavjokų, suktų valsų, čliopeksų…Per Užgavėnes aidavam „žiba žiedas”, „Nomarus”. Dainas dainuodavom visokias. Pvz.: „Šitam dideliam būry”, „Ūt, ataina žydas senas”.

Iš Emilijos Šerelienės (gim. 1927m. , Kaišiadorių raj. Gilūšių km.) prisiminimų:

- Mes Užgavėnes šventėme įdomiai, kada tėvelis gyveno, seneliai dar buvo. Valgių prisigamindavom įdomiai taip. Mėsos, visko riebiai ir daug kartų reikėjo valgyti. Iki dvylikos kartų, nemažiau. Blynų prikepdavo, mėsų pritušindavo. Po to, ant rytojaus jau nieko neduodavo, viską užmaskuodavo. Labai būdavo didelis pasninkas. Per pačias Užgavėnes pakinko arklius. Jie papuošti skambučiais. O rogės, o rogelės pilnos vaikų ir važinėja po kaimą su skambučiais, o vaikai klykia. Ne vienas važnyčiotojas ten važiuoja, o kone iš kiekvienos sodybos, Buvo labai įdomu. Kaimynai pas kaimynus sueidavo, pasivaišindavo. Žaisdavom kavotynes, jei geras oras lauke, jei ne – klojime. Giros pasidarydavom iš obuoliukų arba duonos . Pagrindiniai Užgavėnių patiekalai: blynai, tušinta mėsa su kopūstais, bulvėm. Prisimenu, kad iš namų reikėdavo išeit pavaikščiot, ar pavažiuot kuo toliau, bet daugiau suaugę, ne vaikai taip darydavo, kad linai geriau augtų, kad derėtų, kad pasėliai būtų geri.

LIETUVIŲ UŽGAVĖNIŲ APEIGINIŲ VALGIŲ RECEPTAI

Miežinių kruopų blynai

2-3stiklinės miežinių kruopų košės, 1 stiklinė kvietinių miltų, 1-2 kiaušiniai, 1 stiklinė pieno, druskos, riebalų kepimui.
Į virtą ir atvėsintą miežinių kruopų košę įplakami kiaušiniai, suberiami miltai, pasūdoma. Jei košė esti per tiršta, įpilama pieno. Blynai kepami gerai įkaitintuose riebaluose. Į stalą patiekiami su grietine.

Grikiniai blynai

1 stiklinė grikinių miltų, 1 stiklinė kvietinių miltų, 20g mielių, 2-3 stiklinės pieno ar vandens, 2 tryniai, 50g sviesto, cukraus, druskos, riebalų kepimui.
Į kvietinius miltus įpilama stiklinė pašildyto pieno ar vandens, sudedamos su cukrumi ištrintos mielės ir viskas gerai išmaišoma. Paviršius užbarstomas miltais, dubenėlis uždengiamas drobele ir paliekama šiltoje vietoje pakilti. Iškilusi tešla išplakama, į ją suberiami grikiniai miltai, druska, ištrinti tryniai, supilamas likęs šiltas pienas, lydytas sviestas ir, gerai išmaišius, dar kartą kildinama. Tešlai iškilus, blynai kepami gerai įkaitintuose riebaluose. Grikiniai blynai į stalą patiekiami su obuolių, slyvų ar kitų vaisių koše, uogienėmis.

Grikiniai sklindžiai

2 stiklinės grikinių miltų, 2 stiklinės kvietinių miltų, 1 stiklinė vandens, 2-3 stiklinės pieno, 3 šaukštai sviesto, 3 kiaušiniai, 15g mielių, cukraus, druskos, riebalų kepimui (tinkamiausi kulinariniai taukai).
Stiklinė grikinių miltų užplikoma stikline verdančio vandens ir gerai išsukama. Į atvėsintą tešlą supilama stiklinė kvietinių miltų ir stiklinė pašildyto (iki 35 laipsnių Celsijaus) pieno bei su 1 arbatiniu cukraus ištrintos mielės. Išplakta tešla uždengiama drobele ir padedama šiltai, kad pakiltų. Į gerai ištrintą sviestą sudedami tryniai, 1 šaukštas cukraus, viskas išsukama iki vienalytės masės ir sudedama į pakilusią tešlą. Į ją įpilamas likęs pašildytas pienas, miltai ir, gerai išmaišius, dar kartą kildinama. Pakilus tešlai, atsargiai sudedami iki standžių putų išplakti baltymai, pasūdoma.
Sklindžiai kepami gerai kaitintuose riebaluose, iš abiejų pusių apvartant, iki gražiai apkepa. Į stalą patiekiami pašildytame keraminiame dubenyje. Atskirai indelyje patiekiama grietinė.

Žirniniai blyneliai

3 stiklinės žirnių miltų, 3 stiklinės vandens, druskos, taukų kepimui.
Iš miltų ir pasūdyto vandens užmaišyta tešla labai gerai išsukama. Blyneliai kepami gerai įkaitintuose riebaluose.
Iškepę blyneliai valgomi su riebiu padažu arba karštu taukų ir varškės mišiniu (prieš valgant paruošti taukai su grietine atskiesta varške palaikomi orkaitėje).

Mieliniai blynai

2 stiklinės kvietinių miltų, 20g. Mielių, 2 kiaušiniai, 2-3 stiklinės pieno, 1 arbatinis šaukštelis cukraus, druskos, riebalų kepimui.
Trečdalis recepte nurodytų miltų užplikoma stikline verdančio pieno, išmaišoma, viršus apsijojamas miltais ir paliekama pusvalandžiui, kad pašaltų. Mielės išleidžiamos su cukrumi, tryniai ištrinami su druska ir sudedami į plikytą tešlą. Supilamas likęs šiltas pienas ir gaunama grietinės tirtumo tešla. Uždengus drobe, paliekama šiltoje vietoje, kad pakiltų. Į pakilusią tešlą atsargiai įmaišomi iki standžių putų išplakti baltymai, suberiami likusieji miltai. Blynai kepami gerai įkaitintuose riebaluose. Valgoma su grietine, cukrumi ar uogiene.

Paliepsniai

2 stiklinės kvietinių miltų, 1 kiaušinis, 3 stiklinės vandens, druskos, lašinių keptuvei patepti.
Kiaušinis ištrinamas su druska, įpilama 1 stiklinė vandens, gerai išmaišoma ir įsijojami miltai. Išsukus supilamas likęs kol gaunasi skysta vienalytė masė. Įkaitinta keptuvė patepama lašinukais ir per visą keptuvės dydį kepami blynai.
Kepama duonkepėje krosnyje. Keptuvė statoma ant trikojo virš žarijų. Taip blynai kepa iš viršaus ir apačios, todėl jų nereikia varyti. Iškepę
paliepsniai sudedami vienas ant kito į didesnę lėkštę, o kad nesuliptų, perliejami lydytu sviestu. Į stalą patiekiami su padažu.
Padažui: 100g. Lašinių, 1 šaukštas miltų, 2 stiklinės pieno, 2 šaukštai grietinės, druskos.
Padažui skirti lašinukai smulkiai supjaustomi ir pakepinami. Suberiami miltai ir maišant pakepinami. Supylus šiltą pieną, padažas užvirinamas , o sudėjus grietinę pasūdomas ir daugiau nebevirinamas, tik pakaitinamas.vanduo ir vėl maišoma,

Lietiniai su varške

1 stiklinė miltų, 2 stiklinės pieno ar vandens, 1 kiaušinis, 0,5 šaukšto cukraus, druskos, sviesto, lašinių keptuvei patepti.
Į ištrintą su druska ir cukrumi kiaušinį maišant supilama 0,5 stiklinės pieno ar vandens. Įsijojami miltai ir viskas gerai išmaišoma. Intensyviai sukant, supilamas likęs skystis, įkaitinta keptuvė patepama lašinukais ir įpilama tešlos, kuri, vartant keptuvę, paskleidžiama tolygiai. Lietiniai kepami apverčiant iš abiejų pusių. Iškepę dedami į lėkštę ar dubenį vienas ant kito. Kad nesuliptų, perliejami sviestu.
Įdarui: 400g. varškės, 1 šaukštas cukraus, 1 kiaušinis, 0,5 stiklinės grietinės ar sviesto, vanilės, druskos.
Varškė ištrinama per sietelį ar permalama. Pridėjus druskos, cukraus, vanilės, įmušamas kiaušinis ir viskas gerai išmaišoma. Ant kiekvieno lietinio dedama po 1 šaukštą įdaro ir, užlenkiant kraštus, formuojami voko pavidalo blyneliai. Įdaryti lietiniai sudedami į keptuvėje įkaitintą sviestą ir iš abiejų pusių apkepami. Prieš kepant lietinius galima pamirkyti kiaušinio plakinyje, pavolioti džiūvesėliuose ir tada apkepti svieste.
Į stalą duodama su grietine ar cukrumi. Galima valgyti ir su sviesto bei grietinės padažu: į keptuvėje išleistą sviestą supilama grietinė, kuri maišant pakaitinama, tačiau neužvirinama.
Į stalą padažas patiekiamas padažinėje.

Lietiniai su mėsa

1 stiklinė miltų, 2 stiklinės pieno, 1 kiaušinis, cukraus, druskos.
Lietiniams tešla gaminama kaip aprašyta pereitame recepte. Apkepama tik viena lietinių pusė.
Įdarui:400g. virtos jautienos, liesesnės kiaulienos, veršienos ar triušienos, 1 svogūnas, 1 kiaušinis, 0,5 šaukšto taukų, druskos, pipirų, mairūno.
Mėsa sumalama ir pakepinama keptuvėje kartu su smulkiai pjaustytas svogūnais. Pravėsinus įmušamas kiaušinis, sudedama druska, pipirai ir viskas gerai išmaišoma. Ant apkepintos lietinio pusės dedama po 1 šaukštą įdaro. Jį išlyginus, lietinis susukamas voleliu ir iki gelsvumo pakepinama karštuose riebaluose.
Patiekiant į stalą užpilama sviestu. Valgoma su spirgučių padažu, kuris patiekiamas padažinėje.

Sklindžiai su sūriu

2 kiaušiniai, 1-2 stiklinės pieno, 2-2,5 stiklinės miltų, 250g. lietuviško sūrio, 2 šaukštai sviesto, druskos, taukų kepimui.
Tryniai ištrinami su druska, maišant supilamas pienas ir įsijojami miltai. Į gerai išmaišytą tešlą atsargiai įmaišomi standžių putų išplakti baltymai. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Sūris supjaustomas plonais kvadratėliais. Į įkaitintus riebalus įdedama po šaukštą tešlos, ant jos uždedamas sūrio gabaliukas. Sklindžiai apkepami vienodai iš abiejų pusių. Patiekiant į stalą, sklindžiai užpilami tirpintu sviestu.

Sklindžiai su obuoliais

1 stiklinė pieno, 1 stiklinė vandens, 1 arbatinis šaukštelis cukraus, 2 stiklinės miltų, 1 kiaušinis, 2 rūgštūs obuoliai, 2 šaukštai miltinio cukraus, druskos, riebalų kepimui.
Trynys ištrinamas su cukrumi ir druska, supilama pusė recepte nurodyto skysčio, įsijojami miltai. Gerai išmaišoma. Supylus likusį skystį, maišoma ik,i vienalytės masės. Baltymas išplakamas iki standumo ir atsargiai sumaišomas su nuluptais, nedidelėmis skiltelėmis supjaustytais obuoliais, po to taip pat atsargiai įmaišomas į tešlą. Kepama įkaitintuose riebaluose. Iškepus pabarstoma miltiniu cukrumi.

Tarkuotų bulvių sklindžiai

15 vidutinio dydžio bulvių, 1 kiaušinis, 2 šaukštai taukų ir 0,5 stiklinės aliejaus, druskos.
Bulvės sutarkuojamos, sunkos perteklius nusemiamas, įmušamas kiaušinis, sudedama druska ir, imant po 1 šaukštą masės, sklindžiai kepami įkaitintuose riebaluose.
Sklindžiams masę galima ruošti su pienu. Tam sutarkuotų bulvių sunka nuspaužiama per tankią medžiagą, o masė užplikoma verdančiu pienu.Įplakus kiaušinį, pasūdoma ir kepama, kaip anksčiau nurodyta.
Iškepti sklindžiai į stalą patiekiami su grietinės, spirgintų lašinukų, sviesto su grietine padažais bei bruknių koše.

Morkų sklindžiai

10 morkų, 0,5-1 stiklinė miltų, 1-2 kiaušinai, 1 šaukštas cukraus, druskos, sviesto ar margarino kepimui.
Morkos sutarkuojamos smulkia tarka, įsijojami miltai, įplakamas kiaušinis, sudedami cukrus, druska ir viskas gerai išmaišoma. Galima pridėti 2 šaukštus per sietelį pertrintos varškės. Gerai įkaitintame svieste ar margarine iš paruoštos masės kepami nedideli sklindžiai.
Duodant į stalą, sklindžiai užpilami sviestu. Grietinė patiekiama atskirame indelyje. Sklindžiai gali būti ir be padažo, tik pabarstyti cukrumi.

Užgavėnių spurgelės

400g. miltų, 30g. mielių, 0,5 stiklinės cukraus, 1 stiklinė pieno, 2 tryniai, 1 kiaušinis, 1 šaukštas sviesto, tarkuota citrinos žievelė, malti migdolai, druskos, 2 šaukštai degtinės, pusė butelio aliejaus ir 1 pakelis kiaulės taukų virimui.
Iš pašildyto pieno, 1/3 receptūroje nurodytų miltų užmaišoma tešla. Į ją sudedamos su nedideliu cukraus kiekiu ištrintos mielės. Pridengus drobele, tešla kildinama. Kol ji kyla, tryniai karšto vandens vonelėje išplakami su druska. Pakilusi tešla gerai išplakama, sudedami tryniai, įpilama degtinė, įsijojami likę miltai ir viskas gerai išminkoma. Baigiant minkyti, supilamas tirpytas sviestas, malti migdolai, tarkuota citrinos žievelė. Minkoma ilgai, kol tešla nebeblizga. Kad nedžiūtų, tešlos paviršius patepamas sviestu. Dar kartą pakildinama.
Iš pakilusios tešlos formuojamos graikiško riešuto dydžio spurgos. Jos sudedamos ant sviestu patepto pergamentinio popieriaus, kad dar kartą pakiltų.
Verdama įkaitintuose riebaluose. Verdant spurgų nereikia vartyti. Jos išverda per 7 minutes. Iš riebalų išgriebiamos skylėtu graibštu ant rėčio, kad nuvarvėtų riebalai. Dar šiltos apibarstomos miltiniu cukrumi, cinamonu.

Spurgos su varške

0,5 kg. varškės, 8 šaukštai miltų, 4 aukštai cukraus, 2 tryniai, 2-3 kiaušiniai, 1 nubrauktas arbatinis šaukštelis sodos, tarkuota citrinos žievelė, druskos, 250g. kiaulienos taukų ir 250g. aliejaus virimui.
Visi kiaušiniai išsukami su cukrumi. Patrinta per sietelį varškė sumaišoma su kiaušiniais. Į gautą tyrę įsijojami miltai, sumaišyti su soda, druska ir citrinos žievele. Tešla išminkoma arba gerai išmaišoma mediniu šaukštu ir padaromos graikiško riešuto dydžio spurgos.
Spurgos verdamos įkaitintuose riebaluose, apvartant, kol gražiai pagelsta. Išgriebtos ant sietelio, dar šiltos spurgos apibarstomos miltiniu cukrumi.

Užgavėnių piršteliai

400g. miltų, 175g. cukraus, 3 kiaušiniai, 1 arbatinis šaukštelis kepimo miltelių, tarkuotos citrinos žievelės, druskos.
Cukrus, kiaušiniai ir citrinos žievelė plakami, kol išputoja. Įsijojami miltai, sumaišyti su kepimo milteliais, druska. Tešla pusvalandžiui paliekama šaltai. Tada iš jos iškočiojamas piršto storumo lakštas. Aštriu forminiu ar diskiniu peiliu suformuojami piršteliai, kurie verdami įkaitintuose riebaluose, iki gražiai pagelsta.
Išvirtę piršteliai išgriebiami graibstu ir apibarstomi miltiniu cukrumi.

Vafliai (širdelės)

250g. miltų, 2 kiaušiniai, 50g. sviesto, 1 stiklinė pieno, vanilinio cukraus, druskos.
Sviestas gerai ištrinamas, įdedami tryniai, suberiama druska ir viskas gerai išsukama. Sukant pamažu įpilamas pienas, suberiami miltai ir vanilinis cukrus. Tada į tešlą atsargiai įmaišomi baltymai.
Vaflinė gerai įkaitinama ir patepama riebalais. Įpylus tešlos, uždaroma ir kepama, kol vafliai pasidaro sausi. Patiekiant į stalą, vafliai apibarstomi cukrumi arba valgomi su saldžiarūgšte uogiene. Tai labai puošnus Užgavėnių valgis.

Šiupinys

0,5kg. neriebios kiaulienos, 0,5 stiklinės miežinių kruopų (grucės), 0,5 stiklinės žirnių ir pupelių, 0,5 kg. bulvių, 2-3 svogūnai, 2-3l. Vandens, šaukštas aliejaus, pipirų, lauro lapų, kalendros grūdelių, druskos.
Į puodą sudedamos kruopos, mirkyti žirniai bei pupelės, aliejuje kepinti svogūnai, užpilama vandeniu ir užvirinama. Tada sudedama mėsa, prieskoniai, pasūdoma. Verdama ant nestiprios ugnies, kol mėsa suminkštėja. Išvirusi mėsa išgriebiama, sudedamos tarkuotos, kiek nuspaustos bulvės ir, maišant mediniu šaukštu, užverdama tarkė.
Išviręs šiupinys supilamas į molinį dubenį. Viduryje dubens padaroma duobutė, į kurią sudedami kubeliais pjaustyti kiaulienos gabalėliai.

Šventinis šiupinys

0,5kg. kiaulės snukio, kiaulės koja,uodega, 2-3 l. Vandens, 12 stiklinė miežinių kruopų, 1 stiklinė žirnių, druskos.
Kiaulės snukis nuvalomas, nuplaunamas ir sukapojamas, koja perkertama pusiau. Snukis, koja ir uodega išverdami pasūdytame vandenyje. Išvirusi mėsa išgriebiama iš puodo, supjaustoma mažesniais gabalais, kaulai išimami. Į puodą, kur virė mėsa, sudedamos kruopos ir mirkyti žirniai. Verdama, kol kruopos bei žirniai sutirštėja ir išgaruoja vanduo.
Patiekiama pusdubenyje taip: viduryje kruopų ir žirnių košė, aplink ją mėsos gabaliukai, o centre košės- kiaulės uodega.

Taigi….

Pabendravę su senyvo amžiaus žmonėmis sužinojome, kaip Užgavėnės buvo švenčiamos prieš daugelį metų. Mus nustebino tai, jog žmonės mažai ką prisimena apie šią šventę. Darome prielaidą, kad maždaug prieš šešiasdešimt-penkiasdešimt metų Užgavėnėms nebuvo skiriamas didelis dėmesys.
Padarytas anketavimas rodo, kad ir vyresnio, ir jaunesnio amžiaus žmonės nori, kad Užgavėnių papročiai būtų išsaugoti (anketos ir jų rezultatai yra prieduose).
Dabar Užgavėnės visoje Lietuvoje yra švenčiamos panašiai. Aukštaičiai perėmė kai kurias žemaičių tradicijas, o žemaičiai- aukštaičių. Anksčiau Užgavėnių šventimas buvo populiaresnis žemaitijoje, o šiuo metu visoje Lietuvoje.
Užgavėnių papročiai bus išsaugoti, jeigu dabartinis jaunimas to norės ir senolių papročius perims patys, o vėliau perduos ateinančioms kartoms.

About these ads

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s